10571 [Baigta]

7 Dalis

Luke palydėjo mane iki mano kambario. Norėjau, kad jis dar nors kiek laiko pasiliktų, tačiau jis negalėjo, iškart mums atsisveikinus nuskubėjo į taxi, mačiau kaip jis nuvažiavo. Spėjau jam pamoti pro langą, tačiau jis neatmojo man, tikriausiai nematė.
Prisėdau ant lovos ir vėl pradėjau virpėti kaip mažo medelio lapeliai per dižiulę audrą. Jaučiausi siaubingai, mano viduje viskas tiesiog maišėsi, neatskyriau liūdesio nuo kaltės, palengvėjimo nuo skausmo. Prisiminiau visas priesaikas kurias sakiau Charles apie mūsų amžiną meilę ir niekuomet nenutūkstantį ryši, tačiau dabar jaučiausi lyg jį iždavus, lyg sulaužiusiusi visas priesaikas. Nežinau kas man darosi.
Kažkas yra pasakęs, kad gyvenimas gražus kai tu užsimerkęs, kad ir kas tas žmogus bebūtų sutinku su juo.
***
Helen POV
- Ne, tėti, Rose šiandien negrįš, aš važiuoju pas ją, - aiškinau tėčiui telefonu.
- O tu grįši šiandien? – klausinėjo jis.
- Tikriausiai taip, gerai, aš turiu važiuoti, iki, - sumurmėjau ir numečiau telefoną ant keleivio sėdynės.
Kadangi Rose gitaros pamoka šiandien po pietų, turime visą dieną mergaitiškiems pasivaikščiojimams po parduotuves.
Pagaliau įsukau mašiną į reabilitacijos centro aikštelę ir pastačiau į tuščią vietą, kadangi jau vėlavau greitai nubėgau iki didžiulių centro durų ir paspaudžiau lifto iškvietimo mygtuką, jam atsidarius įlipau ir paspaudžiau skaičių trys. Durims beužsidarant pro jas spėjo įsibrauti du vaikinai. Pirmasis – tamsiaplaukis rankoje laikė gitarą ir šusnį popierių, o antrasis – velniava, ten tas pats vaikinas kurį vakar partrenkiau, ką man daryti? Velnias, velnias, velnias... Bandžiau slapstytis plaukais ir apsimečiau, kad skaitau kažką svarbaus savo telefone, kad tik jis manęs nepastebėtų.
- Ar čia tik ne ta pati žmonių partrenkinėtoja? – sarkastiškai kreipėsi jis į mane, nelikau nepastebėta, kodėl man visada taip nutinka? – dabar bandysi mane nužudyti lifte su kokiu nors stebuklingu ginklu? – man atsisukus tęsė savo kalbą jis.
- Aš tavęs atsiprašiau, būtų smagu jei apsimestum, kad manęs nepažįsti, - pašaipiai nusišypsojau ir žvilgtelėjau į tamsiaplaukį vaikiną kuris vos laikė juoką.
- Mano vardas Ashton, tavo vardas Helen, malonu susipažinti, - ištiesė ranką jis.
- Iš kur tu žinai mano vardą? – suraukusi antakius paklausiau, nejaugi jis padavė mane į teismą?
- Tavo pakabukas tave išduoda, - mirktelėjo akimi jis ir parodė į mano grandinėlę ant kurios puikavosi Helen vardas.
- Oh... – nutęsiau ir pasijaučiau visiška nevykėlė.
- Aš pamiršiu tą nemalonų vakarykštį įvykį jeigu tu su manim nueisi kavos, - šyptelėjo jis.
- Ashton, tu nemoki sužavėti merginų, - ramiai pasakė tamsiaplaukis vaikinas kuris visą šį laiką tik kikeno.
- Tavo nuomonės niekas neklausia , - piktokai atsakė jam Ashton, - taigi, Helen, ką pasakysi?
- Dėkoju už tokį ,,puikų'' pasiųlymą, tačiau už visus pasaulio pinigus niekur su tavim neičiau, - ramiai išdėsčiau mintis ir išėjau iš lifto kuris jau kelias sekundes stovėjo pravertomis durimis, - tačiau tavo draugas atrodo visai mielas, - pasakiau lifto durims užsidarant, o du vaikinai stovintys be žado, dingo už durų.
Rose POV
- Rose !! – vos girdėjau,beldimą į duris.
- Ummm. Dar penkias minutes.- suburbėjau ir užsitempiau antklodę.
- Rose jei manęs neįsileisi dabar pasigailėsi! Mes tarėmės susitikti 12, o tu dabar kaip niekur nieko apsimeti, kad tavęs nėra kambaryje. Rose! Įleisk aš rimtame pavojuje. Prie lifto supykdžiau tokį vaikiną, gal jis dabar mane vejasi, iš kur man žinoti. – spygavo Helen vis belsdama į duris.
- Helen... Pala Helen. O dieve kaip aš galėjau pramiegoti. – greitai pašokau iš lovos ir ėmiau bėgti prie durų.
***
Man pagaliau pakilus iš lovos Helen nusivežė į Londono centrą pusryčių mieloje kavinėje šalia didžiulio prekybos centro. Visą kelią mašinoje ji vis burbėjo, jog už šio ryto " spektaklį" ji mane išmes iš mašinos ir turėsiu eiti pėsčiomis. Tačiau dabar ji atlyžo ir kalbasi su manimi kaip visada.
- Tai tu partrenkei tą vargšą vaikiną? – vos tvardydama juoką paklausiau Helen.
- Na partrenkiau būtų per stipriai pasakyta. Greičiau truputėli stuktelėjau. – ramiai atsakė ji kramsnodama skrebutį.
- Stuktelėjai su mašina. – pridūriau o Helen vėl suraukė antakius, - na nepyk aš tik erzinu. – pasiteisinau, o ji išspaudė šypseną.
- Ar normalu, jog vaikinas palindęs tau po ratais kviečia tave kur nors nueit? – rimtai paklausė Helen.
- Na jei jis karštas... – pradėjau, tačiau mane nutrakė sesuo.
- O ar normalu, jog tavo gitaros mokytojas laiko tave už rankos? – paklausė ji, išspaudusi keistą šypseną, akivaizdu, jog pasigailėjo papasakojusi man apie tą vaikiną ir greit pakeitė kalbą.
- Helen... – subariau.
- Rose... – pamėgžiojo ji.
- Supranti, jis neturėjo kito pasirinkimo, - jau nebesupratau ką aš darau – ginu Luke ar ginu save? – jeigu ne jis ir jo mokėjimas raminti žmones aš tikriausiai būčiau pradėjusi šaukti ant viso parko kaip visiška idijotė, - šyptelėjau.
- Bet jis tau patinka? – vis dar neatlyžo Helen.
- O tas vaikinas kurį partrenkei, jis tau pasirodė visai patrauklus? – atsikirtau.
- Negaliu kažko taip drąsiai teigti, - išsisuko nuo atsakymo ji.
- O aš drįstu pasakyti, kad mes tik draugai, - pasakiau tiesą, bent jau taip manau.
- Aha, - nutęsė Helen, - taigi eime į prakybos centrą?
- Taip, - tvirtai pasakiau ir pakilau nuo savo kėdės.
***
- Helen, - šūktelėjau sesei kuri ieškojo sau marškinėlių, - ši palaidinukė tau puikiai tiktų einant į pasimatymą su tuo vaikinu kurį partrenkei, kaip ten sakei jo vardas? – jai atsisukus parodžiau ryškiai rožinę palaidinę su didžiule iškirpte ir žėrinčiu dirželiu.
- Rose, aš tavęs nekenčiu, - atsakė ji.
- Kai tramdai juoką tu juokingai surauki nosį, - pasakiau ir prapliupau juoktis, sesuo neatsiliko ir netrukus visa parduotuvė skambėjo nuo mūsų juoko.
- Rose tau dar ne laikas į gitaros pamoką, ar turėčiau sakyti pasimatymą? – po kurio laiko manęs paklausė Helen.
- Ką? O kiek dabar valandų? - apžiūrinėdama aukštakulnių poras pasidomėjau.
- Puse trijų, - pažiūrėjusi į laikrodį atsakė sesuo.
- Velnias! – išplėtusi akis sušukau, - pusę trijų man reikėjo būti pamokoje! – šūkavau traukdama seserį už rankos išėjimo link.
- Rose, paleisk, man skauda! – sušuko Helen bandydama išvaduosi savo ranką iš mano gniaužtų.
- Oi, atleisk, paskubėkim, Luke mane nudės, - sumurmėjau ir nuskubėjau į mašinų aikštelę.
***
Net nelaukusi kol atvažiuos liftas greitu žingsniu užlipau laiptais ir nubegau iki Luke kabineto. Vėluoju dvidešimt minučių. Atvėriau duris ir pamačiau vaikiną sėdintį šalia gitarų stovo ir susitelkusį į savo telefoną.
- Labas, atleisk, kad vėluoju, - vos atgaudama kvapą išspaudžiau.
- Sveika, - nusišypsojo jis atitraukęs žvilgsnį nuo telefono, - prisėsk paiilsėk, - pasakė ir patapšnojo kėdę stovinčią šalia savosios, - kodėl pavėlavai? – paklausė jis, tačiau šypsena nuo jo veido niekur nesitraukė.
- Su Helen buvome prekybos centre ir truputį užsimiršau, - teisinausi.
- Žinai galėčiau tai pranešti tavo gydytojui, kad nesilaikai jo nurodymų ir panašiai... – kalbėjo jis, - tačiau, kaip draugės aš tavęs pasigailėsiu, - nusijuokė ir draugiškai permetė ranką man at pečių, - kai atgausi kvapą galėsime pradėti pamoką, - pasakė ir nuėjo suderinti gitarų. Vaikinas devėjo raudonus languotus marškinius, beveik tokius pat turėjo Charles. Kaip aš jo pasiilgau. Mano gyvenime įvyko tiek daug pokyčių kurie man net nepatinka, jeigu čia būtų Charles viskas būtų geriau, jis būtų pataisęs net pačią blogiausią situaciją.
- Kas nors ne taip? – paklausė Luke pamatęs mano nuliūdusį žvilgsnį.
- Nieko, tiesiog aš vis prisimenu Charles, - man bekalbant pajutau kaip akys prisipildo ašarų. Kaip aš dabar norėčiau atsistoti nuo šios kėdės ir pulti į Luke glėbį, - viskas buvo kitaip kai jis buvo su manimi.
- Kaip kitaip? – pasidomėjo Luke.
- Tiesiog kitaip, viskas buvo paprasčiau, - kalbėjau aš ir jaučiau kaip viena ašara rieda mano skruostu, tačiau mano balsas nedrebėjo, - aš nemėgstu permainų, - paaiškinau ir tramdžiau norą atsirasti jo glėbyje.
- Permainos nėra blogai, - prakalbo Luke, - jos kartais net išeina į gerą, juk be skausmo nepažintume džiaugsmo, ar ne?
- Žinai, aš nekenčiu kai tu pasakai visišką tiesą ir tuomet aš dar labiau noriu verkti, nes, nes nežinau kodėl, - greitai išbėriau žodžius ir valiausi ašaras nuo skruostų.
- Na, manau tau teks su tuo susitaikyti, - nusišypsojo jis, - o dabar nusiramink ir eime groti, - paragino mane ir pametėjo servetėlę.
***
Pagaliau po pusės valandos grojimo Luke nusprendė jog mums reikia truputį pailsėti.
- Galbūt nori konors atsigerti? – paklausė jis ir padėjo gitarą ant stalo, - galėtume nueiti į kavinę.
- Neatsisakyčiau kavos, - šyptelėjau ir atsistojau.
- Žinai, kai nusprendėme čia padirbėti, visi manėme, kad mums nesiseks ir pas mus niekas nesimokys, - mums išėjus iš kabineto prakalbo Luke,- tačiau dabar visi susiradome šiokių tokių draugų, tik Ashton nesiseka, jį kažkas partrenkė, - gūžtelėjo pečiais Luke ir nusijuokė, - pirmiausia jis tą merginą aprėkė, o vėliau pakvietė kavos, - besijuokdamas jis man pasakojo apie Helen ir jos nemokšišką vairavimą, tačiau aš nesakiau, kad ,,ta mergina'' mano sesuo, - tačiau ta mergina pasakė jog niekur neis su Ashton, bet verčiau kažkur nueis su Calum, - vos tardamas žodžius pro juoką kalbėjo jis, - būtum pamačius Ashton veidą kai jis pasakojo man šią istoriją, tikriausiai jis būtų galėjąs užmušti Calum dėl tos merginos.
- Tikriausiai jam labai patiko ta mergina, - šyptelėjau, tačiau laikiau liežuvį už dantų, jeigu Helen norės pati susiras tą vaikiną be mano įsikišimo.
***
- O jūs su visais grupės nariais jau senai pažįstami? – paklausiau mums sėdint kavinėje prie stalelio, kadangi kavos aparatas neveikė mums teko tenkintis gaiviaisiais gėrimais.
- Aš, Calum ir Michael lankėme vieną mokyklą, Ashton iš kitos mokyklos, tačiau pažįstami esame gan senai, - šyptelėjo jis užsukdamas savo Coca Cola buteliuką.
- Žinai, ilgai galvojau ir dabar tikrai norėčiau ateiti į jūsų koncertą. – pasakiau o Luke veide pasirodė plati šypsena, - aš net jus googlinau, - pridūriau ir gurkšelėjau gėrimo.
- Mielai tave nusivesiu, o gal net ir pasikviesiu ant scenos. – pareiškė jis.
- Tai kad aš ne scenos žmogus. – pasakiau ir plaukų sruogą dengiančią mano veidą švelniai nustūmiau už plaukų.
- Tu būsi mano talismanas. Rose tu neši sėkmę. – nusijuokė jis.
Baigę savo gėrimus išėjome iš kavinės į tradicinį Londono lietų. Aš iš rankinės ištrukiau raudoną skėtį ir įdaviau Luke, kuris skėtį iškėlė man virš galvos.
- Tave reiks parvešti namo? – paklausė jis, o jo ranka sukinėjo skėčio rankeną.
- Ne, mane paims sesuo, ji lauks prie prekybos centro. – paaiškinau, o jis linktelėjo.
- Prakeikta drėgmė. – suuburbėjo jis ir kaire ranka pasitaisė plaukus.
- Ačiū už kompaniją, man jau metas – nusišypsojau.
- Rose palauk, pries tau išeinant noriu padaryti vieną dalyką. – rimtai pasakė jis ir žengė žingsnį arčiau manes. Tą akimirką atstumas tarp mūsų tapo toks nedidelis, kad menkiausias judesys būtų pastumėjęs į bučinį. Man dar nespėjus atsipeikėti pajutau jo lūpas ant savųjų. Luke mane pabučiavo.

***

Sveikos, labai tikiuosi, kad jums patiko ši dalis.Tikiuosi sulaukti jūsų nuomonių :)Kita dalis labai labai greitai!!!