10571 [Baigta]

8 Dalis

Man dar nespėjus atsipeikėti pajutau jo lūpas ant savųjų. Luke mane pabučiavo. Neatsitraukiau nuo jo, kad ir kaip bebūtų keista, tačiau po kelių sekundžių supratau ką aš darau.
- Luke, aš turiu eiti, - greitai išbėriau ir pagriebusi savo skėtį iš jo rankų nuskubėjau atgal į centrą. Nežinojau kaip reaguoti, jaučiausi lyg partrenkta krovininio automobilio. Luke mane pabučiavo, aš iš kart neatsitraukiau, nejaugi jis man pradėjo patikti daugiau negu draugas? Ne, Rose, to negali būti.
Tik nubėgusi į savo kambarį reabilitacijos centre supratau, kad turiu eiti į prekybos centrą kuriame manęs lauks sesuo, tačiau jeigu eidama susitiksiu Luke tikriausiai prasmegsiu skradžiai žemę, arba apsikabinsiu jį ir nepaleisiu. Nei vieno nei kito dalyko aš nenorėjau, taigi paėmusi telefoną surinkau Helen numerį ir paspaudžiau skambinimo mygtuką.
- Helen, gal galėtum atvažiuoti pas mane, dabar tikrai negaliu eiti iki prekybos centro, juk taip lyja, - sumelavau sesei atsiliepus.
- Taip žinoma, - sumurmėjo ji.
- Ačiū, - pasakiau ir padėjau telefoną ant stalo. Kodėl jam būtent reikėjo mane pabučiuoti? Jau buvau apsidžiaugusi, kad susiradau draugą, tikrą draugą, tačiau pasirodo, jog aš jam kažkas daugiau nei draugė.
***
Helen POV
Paskambinus Rose išmečiau savo vienkartinį kavos puodelį ir nuėjau į mašiną. Lietus pylė lyg iš kibiro, taigi nuo prekybos centro durų iki mašinos teko bėgti.
Šiandien visą dieną negaliu iš galvos išmesti to vaikino kurį partrenkiau ir jo žodžių kuriais jis mane kvietė susitikti. Galbūt nebuvo verta atsisakyti, o galbūt gerai padariau, kad tiesiog nuo jo pabėgau.
***
- Rose? Kas tau nutiko? – paklausiau jai įlipus į mašiną, mergina atrodė lyg partrenkta autobuso - rūškana veido mina ir ašarų pilnos akys nieko gero nereiškė.
- Nieko, viskas gerai, - burbtelėjo ji, iškart supratau, kad visai nenori kalbėtis, tačiau aš nebūčiau aš jeigu neišgaučiau visos norimos informacijos.
- Tu vėl liūdi dėl Charles? – paklausiau, o Rose tiesiog papurtė galvą, - Luke? – kilstelėjau antakį, mergina nežymiai palinksėjo.
- Tačiau nenoriu dabar apie tai kalbėti, - pasakė ir nusisuko į ant lango krentančius lietaus lašus.
- Kas nutiko? – vis dar neatlyžau aš, tiesiog knietėjo sužinoti ką jis jai padarė, - gal man nueiti ir pakalbėti su juo? – paklausiau gan rimtai, tačiau šie žodžiai Rose sukėlė nežymią šypseną.
- Tu paklausi kodėl jis mane pabučiavo? – atsukusi į mane akis paklausė ji.
- Jis tave pabučiavo? – šūktelėjau ir išplėčiau akis taip, kad atrodė jos netrukus iškris iš akiduobių, - Rose, kas čia blogo? – džiaugsmingai kalbėjau, - čia kaip tik viskas labai puiku, pažiūrėk į jo išvaizdą, jeigu būtų galima valgyti akimis Lisa būtų jį suvalgiusi vos tik pamačiusi, - nusijuokiau, - tau jis patinka, tu jam patinki, jis tave pabučiavo, viskas puiku, - išsišiepiau, tačiau mačiau jog sesei vistiek nelinksma, tikriausiai ji graužiasi dėl Charles.
- Galbūt tu ir teisi, - sumurmėjo ji ir įsistebeilijo pro langą, - galbūt jau važiuojam, - pridūrė.
Važiavau judriais greitkeliais ir klausiausi iš radijo sklindančių garsų, Rose tylėjo kaip žemė ir vis dar žiūrėjo pro langą. Negalėjau nė numanyti kas dedasi jos galvoje, tačiau žinojau tai, kad praradus Luke jai pasidarys visai blogai. Ji nebendrauja su senomis draugėmis. Paskutinį kartą kai buvau sutikusi Joanna ir Alison jos pasakė, kad Rose joms skambino tik kartą, o į visas žinutes nė nesiteikė atsakyti. Su Luke ji suartėjo. Kai pradėjo su juo bendrauti buvo linksmesnė ir ne taip sielvartavo. Jeigu ji jį praras jos savijauta vėl gali pablogėti, ji vėl gali užsidaryti kambaryje ir nieko neįsileisti, tačiau jeigu Rose daugiau nebenorės matyti Luke niekas jos neperkalbės. Nebent jis pats.

***
Rose POV
Gulėjau savo lovoje ir žiūrėjau į lubas. Jos buvo nudažytos baltai, nieko neišsiskiriančios baltos namo lubos, tačiau dabar atrodė, kad net lubos labiau supranta ko nori iš gyvenimo nei aš.
Per šias savaites aš visiškai pasimečiau ir nebesuvokiau kas aš ir kuo aš būsiu. Žinau tik vieną – aš nebeverksiu, dėl Charles.
Važiuojant ta gatve kurioje įvyko tas siaubingas įvykis, kuriame žuvo vienas iš man brangiausių žmonių, visuomet suspausdavo širdį taip, jog atrodo tuojau pratrūksiu ir imsiu rėkti visa gerkle, tačiau šiandien viskas buvo kitaip. Galbūt dėl to, kad visą kelią savo galvoje dėliojau mintis ir jausmus kuriuos jaučiu Luke, galbūt dėl to, kad pajudėjau į priekį ir pradedu pamiršti Charles, tačiau net nepastebėjau kai pravažiavome tą posūkį ir po kelių minučių buvome namuose.
Žinau, kad Luke man jaučia kažką daugiau nei nuoširdžią draugystę, tačiau aš dabar negaliu su kažkuo būti daugiau nei draugai, o dar blogiau – kažkam įsipareigoti. Jis man labai patinka, neslėpiu to, tačiau mano simpatija jam labiau prilygsta kaip labai senam draugui. Tačiau čia man iškyla klausimas – ar tai ką jaučiau Charles buvo nors kiek stipriau tam ką dabar jaučiu Luke? Mano mintys vėl susivijo į vieną didžiulį raizginį kuriam išpainioti prireiks daug laiko ir kantrybės.
Įkalbėsiu tėti nors kiek laiko sustabdyti mano gitaros pamokas. Tiesiog nesugebėsiu pažiūrėti į akis vaikinui kuris mane pabučiavo, o aš nuo jo pabėgau. Tai būtų tiesiog negerai. Nenoriu visiškai prarasti Luke, tačiau jeigu tai vienintelė išeitis aš nieko negaliu pakeisti. Negaliu skaudinti jo ir suteikti jam vilčių tokiu atvėju jeigu pati nežinau kas su manim darosi.
- Rose, mes su Lisa einame į barą, galbūt nori kartu? – atidariusi mano kambario duris paklausė Helen.
- Ne, atleisk, dabar noriu pabūti viena, - atsakiau pažiūrėjusi į seserį. Ji buvo su trumpa suknele, - gražiai atrodai, - šyptelėjau, o Helen padėkojusi atsisveikino ir uždarė duris.
***
Helen POV
- Rose atsisakė, - pasakiau Lisai kuri sėdėjo mūsų svetainėje ir apžiurinėjo savo manikiūrą.
- Na ka gi, būsime dviese, - nusijuokė ir pakilo nuo sofos, - iškviečiau taxi, tėtis sakė ilgai neužsibūti, tačiau kas jo klauso, - nusijuokė mergina ir išsitempė mane pro duris.Lisa pamačiusi atvažiuojantį taxi nužingsniavo prie kelio.
Įsėdome į automobilį ir pasakę baro adresą leidomės į kelią. Šiandien aplankysime nedidelį Londono barą, tačiau iš komentarų internete, susidariau nuomonę, kad ten renkasi įdomūs žmonės.
Mano nuostabai kelionė netruko ilgai ir vairuotojas atidavęs grąžą palinkėjo mums gržaus vakaro.
- Taigi, pažiūrėsim koks gi šis baras, - nusijuokiau aš ir įsikabinusi Lisai į ranką nusitempiau ją prie durų.
Aplinka buvo jauki, keliolika staliukų šonuose ir šokių aikštelė, kurioje jau sukiojosi keletas žmonių, baras su aukštomis minkštomis kėdėmis ir kelios vikrios padavėjos besisukiojančios aplink staliukus kuriuos buvo apsėdę merginų ir vaikinų grupelės.
- Sveikos, - raudonplaukė padavėja pasisveikino su mumis, - kur norėtumėte sėdėti?
- Galbūt štai ten, - šyptelėjo Lisa ir vikriu rankos judesiu parodė į laisvą staliuką šalimais didelės grupės vaikinų.
- Gerai, eime, - pasakė padaveja ir paėmusi porą meniu palidėjo mus prie staliuko.
Vakaras ėjosi puikiai, tačiau didžiulei Lisos nelaimei tą vaikinų grupę sėdėjusią šalia mūsų netrukus pakeitė burelis merginų. Jos buvo visai draugiškos ir praėjus trupučiui laiko koktelius gurkšnojome kartu su jomis. Pastebėjau, kad į šį barą atėję žmonės ilgai neūžsibūna. Tikriausiai šalia yra koks nors naktinis klubas ar kažkas panašaus.
- Atleiskit merginos, turiu atsiliepti, - atsiprašė Lisa ir nuėjo į tualetą pakalbėti su tėčiu, kaip spėjau pamatyti.
- Taigi Helen, tu sieki būti gydytoja? – paklausė viena iš merginų, neatsiminiau jų vardų. Kažkuri buvo Kate, kažkuri Patricia, o dar dviejų vardų tikriausiai net negirdėjau.
- Taip, - šyptelėjau aš.
- Geras, tai kai man reikės konsultacijos kreipsiuosi į tave, - pasakė kita mergina, jos vardo taip pat nežinojau, tačiau siaubingai pavydėjau jos ilgų garbanotų plaukų.
Pamačiau grįžtančią Lisa, jos suraukti antakiai reiškė, kad kažkas negerai.
- Kas nutiko? – paklausiau jai priėjus.
- Man jau laikas, - šyptelėjo ji merginoms, supratau, kad jeigu norėsiu sužinoti tikrąją priežastį turėsiu pakalbėti su ja viena, - buvo labai smagu, - pridūrė ir palikusi pinigus už gėrimą Lisa nuėjo išėjimo link, aš nuskubėjau paskui ją.
- Kas nutiko? – paklausiau, - tu paprastai taip greitai neišeini.
- Tėtis skambino ir sakė, kad pas jį atvažiavo mama ir dabar ten chaosas, - gūžtelėjo ji pečiais, - juk pažįsti mano mamą.
- Oh... – nutęsiau, - man važiuoti su tavim?
- Ne, nereikia, dar pabūk, - nusišypsojo ji ir atsiveikindama mane apkabino.
Įėjusi atgal į barą pamačiau, kad tos merginos su kuriomis sėdėjome dabar susibūrę aplink kažkokius žymiai vyresnius vaikinus, išvengdama jų žvilgsnių ramiai nužingsniavau prie baro.
- Man dar vieną kokteilį, - pasakiau tai pačiai padavėjai kuri mus pasitiko.
Ramiai gurkšnojau kokteilį ir ruošiausi eiti namo, tačiau mane kažkas užkalbino.
- Du kartus per dieną, man atrodo man pradėda sektis, - išgirdau vaikino balsą sau už nugaros. Atsisukusi pamačiau tą patį vaikiną kuri partrenkiau.
- Vėl tu, - pilnu apsimestinio nepasitenkinimo balsu burbtelėjau.
- Vėl aš, - išsišiepė Ashton, - kodėl tu viena?
- Buvau su pussesere, tačiau ji katik išvažiavo, - šyptelėjau, - o tu?
- Tiesiog norėjau kažkur išeiti, ir gerai padariau, nes žiūrėk – sutikau tave, - nusijuokė jis, - man visą dieną neduoda ramybės tavo žodžiai kai tu sakei, kad mano draugas visai mielas, tu nemelavai? – paklausė vaikinas, o aš pradėjau juoktis, nejau jis tikrai toks naivus?
- Na žinai kaip čia pasakius, - vis dar negalėjau nustoti juoktis, - tu taip pat labai mielas kai manai jog nepatinki merginai.
- O aš jai patinku? – paklausė jis ir priartėjo prie manęs.
- Kas gali žinoti, - atsakiau ir dar labiau sumažinau atstumą tarp mūsų.
- Ak velniop, - pasakė jis, - vis tiek jau vieną kartą mane partrenkei, - pridūrė ir pabučiavo mane. Apsivijau rankomis jam aplink kaklą, o jis mane apkabino per liemenį.
- Palauk truputį, - šiek tiek atsitraukusi pasakiau ir padėjau savo gėrimą kuris visą laiką buvo mano rankoje.
- Važiuojam pas mane? – paklausė jis ieškodamas savo kišenėje pinigų.
- Važiuojam pas tave, - pasakiau ir dar kartą jį pabučiavau, - žinai aš girta, - mums belaukiant taxi pasakiau.
- Aš taip pat gerokai išgėręs, - gūžtelėjo pečiais Ashton ir apkabino mane.
- Žinai aš kartais tavęs nekenčiu, - pasakiau.
- Žinau, tu jau kesinaisi mane nužudyti, - tarė jis.

***

Labas! Ačiū, kad skaitot :) laukiu nuomonių! :) Taip pat kviečiu paskaityti kitą mano istoriją - ,,Eden''! :)