10571 [Baigta]

15 Dalis

- Hm, aš nemanau ar mes turime apie ką kalbėtis, - pasakiau ir nužingsniavau toliau, tačiau jis neatsiliko.
- O aš manau kitaip,- sušnypštė Alex ir truktelėjo mane už peties.
- Neliesk manęs, – sumurmėjau ir pabandžiau pasitraukti, tačiau jo stipri ranka nepaleido mano peties, - paleisk, man skauda, - šūktelėjau, bet dėja aplink nebuvo žmonių.
- Aš vis dar manau, kad tu kalta dėl Charles mirties, - košė pro dantis žodžius jis. Vos išgirdus vardą ''Charles'' mano gerklėje atsirado gumulas.
- Jeigu tu man tai priminsi kiekvieną dieną, nei man nei tau nuo to nebus geriau, - vos ne vos ištariau žodžius.
- Man įdomu pamatyti tave mano vietoje, kai tu netenki sesers, o kaltininkas laisvas vaikšto gatvėmis ir dar drįsta tau nurodinėti ką sakyti, - kalbėjo jis grasinančiu tonu.
- Alex, prašau leisk man gyventi mano gyvenimą, - pasakiau ir šiek tiek nuo jo atsitraukiau.
- Žinoma kol tu ir toliau gyvensi pasakoje su savo nauju vaikinu, seserimi ir panašiai tu nepatirsi to ką patyriau aš ir nesuprasi ką aš jaučiu, - lyg negirdėdamas mano žodžių tęsė kalbą jis.
- Charles buvo tas žmogus apie kurį aš galvojau visus šiuos mėnesius, mano galvoje nebuvo vietos niekam kitam tik jam, - kalbėjau ir vos prisiminus Charles užplūdo jausmas, kad aš jį apgaudinėju, išduodu jį ir elgiuosi kaip visiška kalė.
- Tuomet kodėl iškart susiradai kitą? O galbūt jis jau buvo kai draugavai su mano broliu? – vis dar tokiu pačiu tonu kalbėjo vaikinas, jo akys tiesiog degė pykčiu, tačiau aš nežinojau ant ko jis pyko ant manęs ar ant pasaulio.
- Alex, manau, kad Charles norėtų jog tiek tu tiek aš pajudėtume į priekį, - pasakiau žodžius kuriais pati nebuvau visai tikra, nežinau ar Charles norėtų jog aš būčiau su kažkuo, nežinau ką jis pasakytų jeigu pamatytų mane su Luke.
- Aš ne Charles, tu taip pat ne jis, jo čia nėra, ir spėk kieno gi tai kaltė? – piktu tonu kalbėjo jis, tačiau besiruošiant dar kažką sakyti jo mobilusis pradėjo skambėti. Nusukęs piktą žvilgsnį nuo manęs jis įsižiūrėjo į savo telefoną, - aš visko taip nepaliksiu, Rose, būk tikra. – sušnypštė jis net nežiūrėdamas į mane, greitai apsisukau ir nužingsniavau prie parduotuvės kasų.

Helen POV

Grįžusi namo niekur neradau Rose, ir pamačiusi, jog nėra ant šaldytuvo mažu magnetu prisegto popieriaus sąrašo supratau, kad ji tikriausiai parduotuvėje. Nusprendžiau ramiai apžvelgti savo užrašus prie puodelio arbatos. Nejaugi tikrai elgiuosi kaip kokia stereotipinė anglė?
- Helen man labai reikia su tavimi pasikalbėti. – pro neužrakintas duris su trenksmu įsiveržė Lisa.
- Kai kam tikrai praverstų beldimosi pamokos. – suburbėjau, o ji susiraukė.
- Hel, man reikia su tavim pasikalbėti. – pasikartojo ji.
- Ar tai puodelio arbatos pokalbis, ar picos likučių pokalbis? – paklausiau eidama link šaldytuvo.
- Ne aš rimtai. – pasakė ji.
- O dieve kas nutiko? – paklausiau šiek tiek susirūpinusi, nes ji niekuomet neatsisako užkandžio.
- Žinai kai tarp draugų būna savotiškos taisyklės. Na tai, kad palaiko viską, jog neprasidėtų kažkoks chaosas. Supranti ką noriu pasakyt? – paklausė ji pamačiusi mano veido išraišką.
- O tu ar supranti? – sarkastiškai ir vis dar sugluminta paklausiau.
- Ak pamiršk. – numojo ranka Lisa ir ėmė eiti durų link.
- Lisa! Grįžk čia. – šiek tiek griežčiau sušukau, o ji priėjo arčiau.
- Na va. Man kaip ir patinka vienas vaikinas, bet aš nesu tikra. Ir be to mes draugai. Ir aš nežinau ar galiu peržengti ribą, – išpyškino ji ir man nespėjus atsakyti pakilo nuo kėdės, - ačiū Hel dabar jau žinau ką turiu daryti. – nusišypsojo Lisa ir išlėkė pro duris.

Rose POV

- Taigi štai mano kambarys, – atidariusi duris įsitempiau Luke, - ir atsargiai laiptas.
- Galėjai pasakyti ir anksčiau. – suburbėjo pasitrynęs galvą jis.
- Nepyk. – nusišypsojau ir pabučiavau jo kaktą.
- Dabar jau geriau, -šyptelėjo jis, - Net nežinojau, kad turi tiek daug knygų. – pasakė dairydamasis aplink.
- Mėgstu skaityti. Žinai vieną dieną svajoju tapti rašytoja. – pasakiau pavarčiusi rankoje vieną iš knygų.
- Pažadėk man vieną dalyką. – rimtai pasakė jis.
- Kokį? Ir jeigu tai bus kažkas nešvankaus, tai Luke man jau bus gana. – greitai išpyškinau, o jis prapliupo juokais.
- Ne, ne. Pažadėk man, jog skirsi paskutinį savo pirmos knygos puslapį būtent man.- nusišypsojo jis.
- Gerai, pažadu. – nusišypsojau, o jis mane pabučiavo.
- Rose galima tave minutei? – išgirdau Helen balsą iš už durų.
- Vieną minutę. – sušukau atgal.
- Eik, nes ji išlauš duris. – nusijuokė Luke.
Palikusi Luke vieną išėjau už durų kur Helen nekantriai barbeno pirštais į sieną.
- Kas nutiko? – paklausiau.
- Šiandien patyriau keisčiausią pokalbį su Lisa. Ji kalbėjo kažką apie ribas ir draugus, o aš žiūrėjau į ją tarsi į kokį matematikos uždavinį. – paaiškino Helen.
- Kodėl ji taip elgėsi? - rimtai paklausiau.
- Nežinau, bet prisiekiu, paskutinį kartą kai ji taip užsikirtinėjo savo pačios sakiniuose mačiau per mokyklos Makbeto spektaklį. – pasakojo ji, o aš prisiminus vos tramdžiau juoką, - supratau, kad jai patinka kažkoks vaikinas, tačiau jie draugai ir panašiai, - tęsė kalbą Helen, - bet man nespėjus visko išsiaiškinti ji pabėgo.
- Aš manau jog tai reiškia, kad jai nusibodo būti vienai, - gūžtelėjau pečiais, - žinai aš turiu jį,- mostelėjau ranka į duris, - tu turi Ash, o juk visuomet Lisa pirma susirasdavo vaikiną.
- Man labai įdomu ką ji įsižiūrėjo, - nusijuokė sesuo ir man nespėjus nieko pasakyti atsidarė mano kambario durys ir pro jas išėjo Luke.
- Atleisk, Helen, tačiau tavo minutė baigėsi, - nusijuokė jis truktelėdamas mane už rankos, - šiandien ji mano, - pridūrė jis ir uždarė duris Helen prieš nosį.
- Kodėl tu taip pasielgei? - negalėdama nustoti juoktis paklausiau.
- Jau sakiau – šiandien tu mano, - šyptelėjo jis.
---
- Primink man kodėl mes nusprendėme žiūrėti šitą filmą? – maždaug praėjus pusei filmo laiko paklausė Luke.
- Todėl, kad pagrindinis aktorius gražus ir šitas filmas turi prasmę, - murmtelėjau aš.
- Nejaugi? - kilstelėjo antakį jis.
- Nejaugi kas? – nusijuokiau.
- Nejaugi jis toks gražus? – paklausė jis, - galbūt man irgi derėtų užsiauginti plaukus ir juos nusidažyti tamsiai? Galbūt tada irgi būčiau aktorius.
- Hmm... – nutęsiau, - nežinau ar prie tavo akių tiktų jo plaukai, matai jis rudaakis, - nerūpestingai kalbėjau aš, o Luke žiūrėjo į mane neįkainojamu žvilgsniu.
- Žinai niekada negalvojau, kad pavydėsiu aktoriui, - murmtelėjo jis ir vėl įsmeigė žvilgsnį į televizorių, - bet jis nėra jau toks gražus.
- Luke, baik, jis gražus, - nusijuokiau pažiūrėjusi į jo surauktą kaktą, - bet man labiau patinka mėlynakiai šviesiaplaukiai, - pasakiau ir pamačiau jo veide šypseną, - žinai, Luke Hemmings labai patrauklus, - kalbėjau neatitraukdama žvilgsnio nuo jo švytinčio veido.
- Rose, nesielk taip, - nusijuokė jis ir pabučiavo mane, - aš pradėsiu pavydėti sau, - truputį atsitraukęs pridūrė jis.
Filmui artėjant prie pabaigos suskambo durų skambutis kuris privertė mane atsikelti nuo sofos ir nužingsniuoti prie jų.
- Labas, - vos atidarius duris mane pasitiko besišypsantis Tom veidas.
- Hmm, sveikas, - pasisveikinau ir išėjusi į lauką uždariau duris už savęs, - ką tu čia veiki?
- Prisimeni minėjau universitetą kuriame noriu mokytis? - šypsojosi jis.
- Žinoma, - pasakiau ir sukryžiavau rankas ant krūtinės nes buvo pakankamai šaltas vakaras.
- Taigi manęs ten nepriėmė, tačiau jie pasiūlė man mokytis Škotijoje, ten ir buvau visas šias dienas, - su plačia šypsena veide kalbėjo jis.
- Tai puiku! – apsidžiaugiau aš.
- Tu ant manęs nepyksti? – paklausė vaikinas.
- Žinoma ne, o kodėl turėčiau pykti? – suraukiau antakius.
- Na, tu pabėgai iš kavinės, o vėliau aš tau taip ilgai neskambinau, - aiškino jis, - maniau, jog tu tikrai ant manęs pyksi.
- Ne, viskas gerai, aš džiaugiuosi, kad tau pavyks pasiekti savo svajonę, - šyptelėjau.
- Galbūt norėtum kažkur nueiti? – pasiūlė jis.
- Atleisk, bet negaliu, - atsisakiau ir pamačiau kaip jo veidą užlieja liūdesys.
- Galbūt rytoj arba kurią nors kitą dieną? – neprarado vilties Tom, tačiau tą pačią akimirką namo duris atidarė Luke.
- Rose, kažkas negerai? – paklausė Luke ir atsistojąs šalia manęs apkabino per liemenį, - ką tu čia veiki? – piktai paklausė žiūrėdamas į Tom.
- Taigi jūs kartu? – paklausė Tom lyg neišgirdęs Luke žodžių, aš tik linktelėjau, - supratau, taigi aš jau eisiu, - liūdnai sumurmėjo Tom ir apsisukęs dar kelias sekundes pastovėjo vietoje.
- Tom, tačiau, juk mes galim likti draugais, - pasakiau vaikinui ir pajaučiau piktą Luke žvilgsnį.
- Žinoma, - atsakė jis ir atsisveikinęs nuėjo keliuku.
- Kodėl tu jam taip pasakei? – piktu ir vėl pavyduliaujančiu žvilgsniu žiūrėjo į mane Luke.
- Nes aš nemėgstu skaudinti žmonių, jeigu nebūčiau jam šito pasakiusi graužčiau save visą likusį gyvenimą, - paaiškinau žiūrėdama tiesiai į jo mėlynas akis, - Luke, tu labai mielas kai pavydi, - nusijuokiau ir apkabinau jį, - aš tau nesakiau, tačiau šiandien buvau susitikusi Alexą, - pasakiau mums įėjus į kambarį.
- Ko jis vėl norėjo? – susiraukė Luke.
- Vėl kalbėjo tą patį, - murmtelėjau ir atsisėdusi atrėmiau galvą į Luke petį.
- Idiotas, nekreipk dėmesio į jį, - pasakė Luke ir įjungė kitą filmą.
- O kodėl gi mes žiūrėsime šitą? – nusijuokiau pamačiusi filmo pavadinimą.
- Dėl gražios pagrindinės aktorės, - ramiai atsakė jis ir nusijuokė.

Sveiki visi, kai nusprendžiau pasidalinti sena savo kūryba niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad sulauksiu tokio palaikymo. Negalėjau patikėti savo akimis, kai pamačiau 500 peržiūrų. Esu labai dėkinga visiems, kurie skaito ir mane palaiko. Taip pat kviečiu skaityti naują savo istoriją "Eden", kurioje stengiuosi įrodyti, jog šiek tiek patobulinau savo įgūdžius. Dar kartą dėkoju visiems :)