10571 [Baigta]

1 Dalis

2014.05.31

- Šiandien yra būtent ta diena kai mano gyvenime bus atverstas naujas puslapis. Šiandien aš baigiu mokyklą! Aišku džiaugiuosi, jog nebereiks klausytis nuolatinių burbėjimų dėl uniformos ar ne vietoje ištartos frazės, bet kitą vertus šiek tiek skaudu palikti žmones kuriuos beveik kasdien matei tiek metų. Pastebėjau, jog kolkas nespėjau paminėti savo vardo. Aš Rose Dixon. Gyvenu Londono priemiestyje su Tėčiu ir sese Helen. Daug apie save papasakoti negaliu nes tiesą sakant per visus 18 mano gyvenimo metų nenutiko nieko ypatingo. Labai tikiuosi, kad išvykus į universitetą viskas pasikeis, nes pirmą kartą gyvensiu ne su tėčiu o su žmonėmis kurių visai nepažįstu. Na ne visai. Su manimi į tapatį universitetą važiuos mano vaikinas Charles. Ir...
- Rose ar vėl šnekiesi su savimi? – išgirdau Helen balsą.
- Helen, aš bandau nufilmuoti įrašą į savo video dienoraštį. – piktai atrėžiau jai.
- Ai, gerai. Jau maniau tau pasimaišė protas. – nusijuokė ji stovėdama mano kambario tarpduryje.
- Nesvarbu, baigsiu vėliau. – pasakiau ir išjungusi padėjau kamerą į šalį.
- Eime, tėtis jau laukia mašinoje ir nepamiršk tos savo keturkampės kepurės. – priminė Helen.
- Tu teisi ir be to jos vadinamos baigimo kepurėlėmis, - murmtelėjau ir vyresniąjai sesei išėjus iš kambario dar kartą žvilgtelėjau į veidrodį. Nieko įpatingo, atrodau kaip bet kurią įprastą dieną. Truputį paryškintos akys ir lūpų dažai. Man niekada netikdavo per daug pasidažyti. Jeigu per daug paryškindavau akis atrodydavau kaip panda arba parodijų komedijų aktorė.
- Eime, kol jis visiškai neišprievartavo to mašinos signalo. – suburbėjo Helen ragindama lipti mane žemyn.

Nusileidusios žemyn ir išėjusios į kiemą pagaliau įsėdome į tėčio smėlio spalvos "Nissan" džipą. Kelias iki mokylos nėra tolimas mudvi su Helen net nevažiuodavome autobusu, bet dabar tie keli šimtai metrų truko tarsi visą amžinybę.
- Helen, o mes nepamiršome fotoaparato? – sunerimęs paklausė tėtis.
- Nesijaudink viską ko reikia turime čia. – tapšnodama savo rankinę pasakė Helen.
- O tu Rose, nepamiršai savo kalbos? – nenustojo klausinėti jis.
- Aha, turiu ją savo kišenėje. – ramiu tonu atsakiau tėčiui.
- Negaliu patikėti, kad iš visų protingų mulkių klasėje kalbą sakysi būtent tu. – nusijuokė Helen.
- Ar tai turėčiau priimti kaip komplimentą ar kaip įžeidimą? – suabejojau.
- Kaip abu. – linksmai atkirto ji.
- Helen, nesikabinėk prie sesers. – sudraudė tėtis.
- Nusiramink aš tik erzinu. Duokit man progą paskutinį kartą paerzinti savo jaunėlę sesute prieš tai kai ji įžengs į suagusiųjų pasaulį. – paaiškino ji.
- Nuskambėjo protingai. –šyptelėjau .

Nors Helen tebuvo vyresnė tik dviem metais, ji visuomet elgdavosi kaip aukščiausios klasės "vyresnioji sesė". Kol buvome mažos dažnai erzindavo, įstuminėdavo į purvą ar net atiminėdavo saldainius, tačiau ištikus bėdai gindavo mane dantimis ir nagais. Jei kilo klausimas "kurgi mūsų mama?" tai tiesą sakant atsakyti negaliu. Kai man buvo vos treji ji mus paliko, ištekėjo už kažkokio mulkio ir daugiau nebežinome kur ji ar kaip gyvena. Mamos mums trūko visada, tačiau mūsų tėtis puikiai susitvarkė su dvejomis dukromis, be to jam padėjo dėdė Edwardas. Pastarasis išsiskyrė su žmona kai mano devyniolikmetei pusseserei Elisabeth buvo penkiolika. Lisa dabar mokosi Londono centre kaip ir mano sesuo, tačiau atvirkščiai nuo gydytojos karjeros siekiančios Helen, Lisa studijuoja žurnalistiką.
- Na, štai, atvykome, - nekantraudamas išlipti, per daug pakeltu balsu spygtelėjo tėtis.
Išlipus iš mašinos mane stipriai apkabino dėdė Edwardas.
- Kaip smagu, kad ir tu dabar išvyksi į Londoną ir paliksi savo seną ir nenaudingą tėvelį vieną, - kaip visada pokštavo jis.
- Edwardai, neblaškyk jos, - rimtu ,,vyresniojo brolio'' balsu sudraudė dėdę tėtis, o tasai tik nusivaipė.
- Sveikinu, Rose, - su plačia šypsena mane pasveikino Lisa, - pagaliau prisidėsi prie miestiečių klubo, - nusijuokė ji ir apkabino mane.
- Pagaliau, - pakartojau jos žodžius ir atsistojau šalia bendrai šeimos nuotraukai.
- Šypsokitės, - linksmai sučiauškėjo moteris kuriai tėtis įdavė fotoaparatą, kad mus nufotografuotų.
Pagaliau pajudėjome link daug sulankstomų kėdučių ant kurių sėdint iš tolo pamačiau savo drauges.
- Sveikos, - šyptelėjau ir kiekvieną apkabinau pasisveikindama, - taigi šiandien paskutinė diena kaip mes čia, - pasakiau sėsdamasi ant kėdės.
- Visą rytą negalėjau suvaldyti savo mamos, - patraukusi šviesių plaukų sruogą nuo veido prakalbo Emma, - ji negali patikėti, kad rytoj išvažiuosiu apžiūrėti universiteto.
- O aš negalėjau susivaldyti pati, - murmtelėjo Joanna, - tikriausiai jeigu man tektų sakyti kalbą nesusilaikyčiau ir pabėgčiau apsiašarojusi kaip maža mergaitė.
- Tikiuosi man taip nenutiks, - šyptelėjau ir spustelėjau Joannai petį, - bet jeigu pamatysiu tave verkiančia, tada apsiverksiu aš, ir mano kalba taps nesusipratimu, - nusijuokiau, - be to kur Charles?
- Jis kažkur nuėjo su savo mama, - atsakė Alison kuri visą šį laiką tylėjo.
Charles mano vaikinas jau dvejus metus. Tikriausiai pasaulyje nėra linksmesnio, ištikimesnio ir romantiškesnio vaikino už jį. Nežinau ką man tektų daryti jeigu atsikelčiau vieną rytą ir jo nebebūtų su manimi.
Po kelių minučių prie mūsų prisijungė ir Charles.
- Sveika, kalbos mergaite, - nusijuokė jis ir pabučiavo mane.
- Kalbos mergaite? – nusijuokiau, - čia mano nauja pravardė?
- Taip, - šyptelėjo jis, - šiandien labai gražiai atrodai.
- Ačiū, - padėkojau ir sunėriau mūsų pirštus.
Praėjus porai minučių ant pakylos užlipo mokyklos direktorė ir pradėjo kasmetinę kalbą. Nelabai į ją gilinausi, laukiau kada pakvies mane ir galėsiu pasakyti savo žodžius.
Po kažkokio vaikino tamsiais garbanotais plaukais direktorė pakvietė mane. Einant pro mokinių eiles girdėjau tylius paskatinimus.
Užlipau ant pakylos ir išsitraukiau lapelį ant kurio buvau užsirašiusi kalbą, tačiau nė nepažiūrėjusi į jį pradėjau improvizuoti.
- Šios mokyklos mokinė esu nuo pat pradinės, buvo ir pakilimų ir nuosmukių, tačiau kaip kitaip pasiruošti gyvenimui negu patirti viską savo kailiu? Tikriausiai dauguma mano, kad pabaigus mokyklą jos nepasiilgs ir niekada nenorės grįžti, tačiau aš jau dabar jos pasiilgau. Pasiilgsiu to nelemto seno skambučio kuris liepdavo skubėti į pamokas kai būdavau nepasiruošusi testui, visų be išimties mokytojų kurie motyvuodavo mokytis, žvelgti į pasaulį kitomis akimis, kiekvieno iš jūsų čia sėdinčių, - mostelėjau ranka pro auditoriją, - visų vaikiškų pykčių, visų draugiškų pašnekesių. Čia sutikau daug nuostabių žmonių kurių nepamiršiu niekada, su kuriais tęsiu savo gyvenimą ir jeigu bet kuriam iš jūsų reikėtų pagalbos aš visada būčiau šalia. Visi šie metai kuriuos čia praleidau prabėgo per greitai. Niekada jų nepamiršiu, tikiuosi, kad kažkas iš jūsų prisimins ir mane, - man pabaigus sakinį visi pradėjo ploti. Pažiūrėjau į Joanną kuri valėsi ašaras ir į Charles kuris į mane žiūrėjo pasidižiuojančiu žvilgsniu. Žmonėms vis dar plojant ramiai nulipau nuo pakilos ir su šypsena veide grįžau į savo vietą.
***
Rankoje laikiau mokyklos baigimo diplomą ir prisiminiau kaip su didžiule gelių puokšte, lydima tėčio, atėjau į pirmąją klasę. Sunku atsiskirti nuo kažko trumpam, bet visam laikui tai tikras išbandymas. Visą gyvenimą kažko lauki, nerimauji, bet kai ateina lemtingoji diena atrodo, kad visos laukimo dienos praėjo veltui, tačiau kai susimąstai apie tai kas tavęs laukia ateityje pamatai tik didžiulį klaustuką ir jokio atsakymo, tačiau tas atsakymas tave taip sudomina, kad pamiršti visas praėjusio laukimo ir rezultato nusivylimo kančias. Belieka tik judėti į priekį ir plačiai atmerkus akis pasitikti ateitį.

***
- Taigi susitiksime rytoj, - šyptelėjo prieš nueidamas prie savo šeimos Charles.
- Charles, aš manau, kad mums derėtų jau šiandien nuvažiuoti į universitetą, juk reikia apžiūrėti aplinką ir vakare, - nusišypsojau, - girdėjau, kad studentų miestelyje vyks sutikimas, - paaiškinau vaikinui.
- Žinoma, galime važiuoti ir šiandien, tačiau tuomet mums neteks aplankyti Emmos vakarėlio, - priminė jis.
- Esu aplankiusi tiek Emmos vakarėlių, kad kolkas man jų netruks, - nusijuokiau ir šyptelėjau į mus pro savo mamos petį žiūrinčiai Emmai.
- Gerai, įkalbėjai, atvažiuosiu tavęs šeštą, - pabučiavo mane į kaktą jis ir nužingsniavo prie savo šeimos. Aš padariau tą patį. Helen su Lisa iš kažko skaniai kvatojo, o tėtis su dėde Edwardu žiūrėjo nuotraukas.
- Taigi, galime važiuoti šventinių šeimos pietų? – linksmai šuktelėjau priartėjusi prie šeimos narių.
- Aišku, tik šis senis valgys kokias nors salotas. Žinot cholesterolis. – patapšnojo dėdė Edwardas tėčiui per petį.
- Edi užsičiaupk, tu jaunesnis tik 5 metais. Vis dėl to aš vyresnis, todėl privalai manęs klausyti. – atkirto tėtis.
- O aš gydytojas, todėl mano viršus! –sušuko dėdė.
- Rose negi ir mes vieną dieną pavirsime tokiom? – susirūpinimo pilnu veidu paklausė Helen.
- Bijau, kad taip. – rimtai atsakiau sesei, o Lisa vos pajėgė tramdyti juoką.
***
Keista, nors pati niekada nebuvau labai "organizuotas" žmogus mėgau punktuolumą. Susitarėme, jog Charles atvažiuos šeštą, todėl prisiekiau, kad iki šešių būsiu pasiruošusi. Susikroviau viską ko reikia trumpam vizitui į milžinišką rankinę ir nusileidau į apačią kur mane visi pasitiko apkabindami. Na apkabindami ne tas žodis. Man regis jie norėjo palikti iš manęs tik šlapią balą.

- Rose tau reikia daugiau valgyti. Apkabinant tave gali įsidurti į tavo aštrius kaulus. – pasakė besitrindamas ranką Edwardas.
- Tėti kiek valandų? – paklausiau tėčio kuris po ilgo apkabinimo atstraukė nuo manęs tik kokius 20 centimetrų.
- Penkiolika po šešių. – ramiai atsakė jis.
- Helen, Charles manęs dar nelaukia? – paklausiau sesės, kuri sedėjo atsirėmusi į milžinišką svetainės langą.
- Ne jo nėra. – ramiai atsakė ji.
- Tai kur jis galėjo pradingti?

***

Ačiū, kad skaitot, man tai reiškia laaabai daug <3 Tikiuosi jums patinka ir paspausite ,,Vote'' bei rekomenduosite savo draugams <3 Iš anksto dėkoju už palaikymą <3