Mergina iš mafijos

Part 7

Nusileidau žemyn ir susidūriau su Simu. Paprašiau kad jis mane parvežtu. Abu įsėdome į mašiną ir jis man padavė dokumentus. Atsiverčiau ten buvo Zayn Malik biografija. Greitai permečiau tekstą akimis. Tai ką mažiau mane pribloškė. Kaip tai įvyko. Kaip aš galėjau būti tokia kvaila. Gerai dabar turiu sugalvoti planą ką man daryti.

Sustojome prie namo vartų. Aš išlipau ir nuėjau vidun. Niekur nesidairiau ir užlipau į savo kambarį. Žvilgtelėjau į laikrodi ant sienos šešios. Iki pasimatymo turiu porą valandų. Nuėjau į dušą ir palindau į karštu vandeniu. Norėjau nusiplauti visą pyktį kuris virė manyje. Pagaliau nusiraminusi apsisukau rankšluosčiu ir nuėjau į kambarį. Ant lovos sėdėjo Nikas. Jis nužvelgė mane.

- Kur išsiruošei?

- Ne tavo sumautas reikalas.

- Rebeka man nepatinka, kad tu bendrauji su Malik.

- Neaiškink man. Tu visai neturi teisės man priekaištauti, ypač kai ką tik išsukau tavo subinę ir praradau šimtą tūkstančių. Taip tiek sumokėjau tai kalei kurią vakar išdulkinai. Taigi užsičiaupk ir jauskis laimingas.

- Ką?! Kiek sumokėjai tai kalei?! Tu gal proto netekia?

- Aš viską sutvarkiau taigi užsičiaupk. – paskiau ir nuėjau į drabužinę.

Nusimečiau rankšluostį ir susiradau raudonus nėriniuotus apatinius. Apsimoviau juodas odines kelnes, baltą maikutę, užsidėjau juodus aukštakulnius ir pasiėmiau kožą. Grįžau į kambarį, o Nikas vis dar sėdėjo ant lovos. Aš atsisėdau priešais veidrodį ir pradėjau tvarkyti plaukus. Sukėliau plaukus į netvarkingą kuodą ir ėmiau dažyti. Dūminis makiažas ir raudonos lupos viską baigė.

- Puikiai atrodai, - pasakė Nikas nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų.

- Ačiū, einu į pasimatymą.

- Ar tu su juo miegi? Nors ne pasilaikyk tai sau, bet neverk kai jis tave paliks.

- Man viskas gerai. Aš žinau ką darau. Ar tėvas namie?

- Ne, nemačiau jo visą dieną.

- Puiku, bus lengviau išeiti. – pasakiau ir išėjau iš kambario.

Barą pasiekiau be nesklandumų. Užėjau vidun. Prie atokiausio staliuko sėdėjo Zayn. Priėjau ir atsisėdau priešais. Ant stalo stovėjo Mochitos kokteilis ir aš nejučia nusišypsojau.

- Džiaugiuosi, kad atėjai. Nebuvau tikras ar pasirodysi, - pasakė vaikinas.

- Aš ir pati galvojau neateiti, bet buvo smalsu, ką pasakysi.

- Rebeka, tu esi gražiausia mergina kurią man kada yra tekę matyti.

- Manęs tokiom banaliom frazėm nepapirksi, Malik. Aš nesu viena tų merginu kurioms pakanka pasakyti gražia frazę ir ji praskečia kojas. Žinai, man buvo smalsu, iš kur mūsų mokykloje atsirado toks drasus naujokas, taigi aš tavimi pasidomėjau.

- Taigi dabar žinai, kas aš. Vos išgirdus tavo pavardę aš žinojau, kas tu, bet man tai nerūpi.

- Tu mano didžiausias priešas. Jei apie tai sužinotu mano tėvas išmestu iš namų. Nors ne visai išsižadėtu.

- Taip mūsų tėvai buvo priešai, bet tai nereiškia, kad ir mes privalome tokiais būti. – pasakė jis.

- Tarp mūsų nieko negali būti, paskiau ir išėjau iš baro. Traukiau namo, bet pajutau Zayn ranką ant savo liemens, jis norėjo mane pabučiuoti, bet nespėjus jam to padaryti pasigirdo šūviai. Mes kritome žemyn ir pasislėpėme už šiukšlių konteinerio. Zayn išsitraukė ginklą, kreivai pažiūrėjo į mane ir išsitraukęs ra vieną padavė man.

- Tikiuosi moki šaudyti.

- Tai žinomą, -atsakiau ir vėl pasigirdo šūviai.

Mudu vienu metu išlindome iš už konteinerio ir šovėme į tą pusę iš kurios sklido kulkos. Girdėjau kaip kažkas suinkštė, vadinasi pataikiau. Jie ėmė trauktis ir aš susmukau ant žemės. Staiga pajutau skausmą šone. Pridėjau ranga ir pajutau kaip šiltas lipnus skystis veržiasi iš manęs. Prie manęs priėjo Zayn. Pamačius mano žaizdą jo veidas persimainė.

- Rebeka, laikykis aš tau iškviesiu pagalbą.

- Tu gal kvailas aš negaliu važiuoti į ligoninę. Turiu gydytoją ji man padės tik tu turėsi mane nuvežti.

- Geria, mano mašina čia pat tik neprarask sąmonės. – paskė jis ir paėmė mane ant rankų. Pasodino į mašiną ir aš jam parodžiau kelia iki būstinės. Prie durų mus pasitiko vaikinai. Jie agresyviai sutiko nepažystamą mašiną, bet kai pamatė mane jų veidai pasikeitė. Daugiau nieko nemačiau praradau sąmonę, kai Zayn nešė mane vidun.

Zayn pozicija

Mes sustojome prie didžiulio namo. Prie durų buvo du apsauginiai jie kreivai į mane žiurėjo, bet aš nekreipiau dėmesio. Apėjau mašiną ir paėmęs nunešiau Rebeką į vidų. Ją pamatę vaikinai tuoj pat pasitraukė. Įėjus į vidų mane pasitiko stambus vaikinas jis pamatęs mano nešulį perbalo ir kažką surėkė. Tarpduryje pasirodė mergina. Ji liepė paguldyti merginą ant stalo ir pasitraukti. Ta mergina vis vadino Kara. Kaip supratau ji gydytoja. Nieko nelaukusi Kara ėmėsi darbo. Ji išvarė visus iš kambario ir man teko palikti Rebeką.

Prie manęs priėjo vaikinas. Prisistatė esąs Simas.

- Kas šį vakar įvyko?

- Mus užpuolė. Mes gynėmės, Rebeka kažką peršovė ir jie atsitraukė, bet viena kulka pataikė į ją.

- Kas jus užpuolė? Po velnių mes su niekuo dabar nekariaujam.

- Aš viską išsiaiškinsiu. – pasakiau, bet jis papurtė galvą.

- Nekišk čia savo žmonių. Nereikia, kad kas sužinotu, kas tu esi ypač Klėjus. Jis perdėtai saugo Rebeką aš pats viską sutvarkysiu. Be to dabar jis vadovauja taigi geriau pasisaugok.

Nieko jam nebesakiau. Nebijojau kažkokio kvailio. Jis nuėjo prie Klėjaus ir kažką jam pasakęs išėjo pro duris. Prastovėjau kelias valandas žiūrėdamas į kambario kuriame palikau Rebeką duris kol pagaliau iš ten išėjo Kara.

- Ji pabudo ir nori tave pamatyti, - pasakė ji man ir aš užėjau.