Mergina iš mafijos

2.1

Kaip ir kiekvieną dieną sėdėjau savo kabinete ir skaičiau ataskaitas iš paskutinio narkotiku sandėrio. Skaičiai buvo tiesiog pritrenkiantys. Kartais kildavo mintis, kad kažkas klastoja duomenis, bet patikrinus gaudavau tokius pat skaičius.

Mano mintis išblaškė beldimas į duris. Surikus „užeikit" tarpduryje pasirodė mano sekretorė Alicija. Ji nedidelio ūgio apvali moteris. Jai per keturiasdešimt.

- Ponia, atsiprašau už sutrukdymą, bet pas jus atėjo Ponas Eimantas. – pranešė ji.

- Lai užeina ir Alicija, gal padarytum du kavos? Man late, o Eimantui juodą su dviem šaukšteliais cukraus.

- Žinoma, pone. – pasakė ji ir išėjo, o tarpduryje pasirodė vaikinas.

Aš atsistojau nuo stalo ir priėjusi apsikabinau.

- Gera tave matyti. – parbilau.

- Man taip pat. – mudu atsisėdome ant sofos kuri stovėjo kabineto kampe.

- Kaip laikosi Lėja ir sūnus? – pasiteiravau.

- Viskas gerai, Lėja gyvena darbu, o Gabrieliu prižiūri auklė. Ji labai miela. – į kambarį į ėjo Alicija ir atnešė mums kavą. Padėjusi puodelius ant stalo tyliai pasišalino. – Užteks apie mane. Tu norėjai susitikti, ar kas nutiko?

- Ne, tiesiog norėjau pamatyti ir paklausti ar negalėtum padėti man su vienu projektu.

- Kas per projektas? – smalsavo vaikinas.

- Man trūksta veiklos, todėl norėčiau pati imtis darbo. Pabodo sėdėti čia ir tvarkyti popierius. Aš baigiu išprotėti, tik nesu tikra ką norėčiau veikti. Mąstau apie kažką su privačiais užsakymais.

- Tu nori tapti samdoma žudike? – negalėdamas patikėti tuo ką girdi paklausė Eimantas.

- Taip ir pačia geriausia. - ramiai tariau.

- Rebeka turi tris vaikus jiems reikia mamos. Tai per daug pavojinga. Pati bandei atkalbėti Lėją nuo grįžimo į mafiją po gimdymo, o dabar elgiesi taip lyg nieko neturėtum. - pradėjo man moralizuoti Eimantas.

- Aš nebegaliu taip gyventi. Mane žudo rutina. Visi manęs taip bijo, kad nė už ką nebando priešintis. Man nuobodu. Žinau, kad tu turi pažystamu ir gali man padėti. Aš padaryčiau tai pati, bet bus keista, jei pasisiūlysiu. Jiems nereikia žinoti kas aš.

- Visam šitam padaliniui vadovauja toks Dimitrijus. Jis rusas, mums dirba šešerius metus. Ryt jam pristatau naują ginklu partiją. Tada galėsiu su juo pakalbėti. Jis nėra iš tų kurie lengvai priima naujokus, bet pasistengsiu.

- Tu pats geriausias,- džiaugsmingai tariau. - bet nepamiršk tai turi likti tik tarp mūsų. Zayn sužinojęs pasiustu. - vien nuo tokios minties šiurpas krečia. Nors aš buvau bosė, bet Zayn buvo tas kuris mane sutramdydavo. Jis mane ir privertė likti prie stalo, bet daugiau taip nebegaliu.

- Gerai, nenoriu, kad jis pasikarščiuotu ir mane nudėtu, beje kaip jis laikosi?

- Visai neblogai, jam patinka jo naujos pareigos. Namie viskas butu puiku jei ne Kajus...

- Jiedu vis dar pykstasi?

- Ne tas žodis. Nebežinau ką daryti, jei kažką pasakau aš viskas gerai, bet jei pasako Zayn tai prasideda. Tu man neaiškink, tu man ne tėvas, tu mane buvai pagrobęs ir panašiai. Tas vaikas varo mane iš proto...

- Jiems reiktu daugiau laiko praleisti kartu.

- Bijau, kad jie gali vienas kitą užmušti. Blogiausia tai, kad Zayn visada norėjo sūnaus, o dabar tai... Gerai kad bent mergaitės ramios na jos lindi savo planšetėse.

- Bijau, kad taip gali nutikti ir mums. – liūdnai tarė vaikinas.

- Ei pažiūrėk kaip viskas pasikeitė, kažkada nė nebūtume pagalvoję, kad lyginsim savo vaikus.

- Na taip daug kas pasikeitė. – jis žvilgtelėjo į laikrodi ant riešo. – aš jau turiu eiti, bet dar susimatysime.

- Viso. – pasakiau ir mudu dar kartą apsikabinome.