Mergina iš mafijos

Part 19

Kitą rytą turėjau pabudau anksti. Kai visada nuėjau į dušą ir apsirengiau. Šį kartą juodą suknelę, kuri siekė mano kelius. Nusileidau žemyn manęs laukė Eimantas. Jis vilkėjo juodą kostiumą kuris jam velniškai tiko. Mudu išvažiavome į laidotuves. Pirmiausiai vyko mišios. Tai labai paradoksalu. Mano tėvai nebuvo tikintys, o geri žmonės tuo labiau. Išlipau iš mašinos ir pamačiau daugybe žmonių. Nė pusės jų nepažinojau. Po mišių važiavome į kapines, o vėliau vyko didelis pasisėdėjimas. Visi vienas po kito ėjo ir reiškė man užuojautą. Niekas nesuprato kaip iš tiesų man sunku. Mano mylimas vyras nužudė mano tėvus ir bandė nužudyti mane. Atėjo laikas kalboms. Aš atsistojau ir nuėjau į prieki kur visi mane matytu.

- Laba diena, man malonu matyti jus visus čia susirinkusius. Gera žinoti, kad tiek daug žmonių palietė mano tėvai. Jie nebuvo šventi, o ypač tėtis, bet jis buvo lyderis kokių retą. Man reikia stengtis, kad tapčiau tokia kaip jis. Jis taip pat buvo nuostabus tėvas kuris visada buvo šalia. Norint pasiekti tai ką pasiekė jis man reiks stipriai pasistengti, bet matant tiek žmonių kurie gedi mano tėvų aš privalau tai padaryti. Tėvas man visada sakė, kad norint kažko pasiekti turi būti geriausia. Tikiuosi tokia ir tapsiu. – pasakiau ir atsisėdau. Toliau šnekėjo daug žmonių, bet aš nelabai klausiausi. Prie manęs priėjo pažystamas žmogus ir kaip visi pareiškė užuojautą. Tai buvo Leonas

- Gražia kalbą skėlei, kad jie žinotu, kad tu jau pasiekei tėvo lygi. Tas susirinkimas apie kurį kalbėjome tikiuosi dalyvausi? – pasiteiravo jis.

- Taip dalyvausiu. Turiu rimta pareiškimą todėl tikrai nepraleisiu. – pasakiau.

Daugiau mes nekalbėjome. Visa likusią dieną prisimenu lyg per miglą.

Pagaliau atėjo lemtingoji diena. Sėdėjau mašinoje ir važiavau į susirinkimą. Su manimi buvo trys ginkluoti apsauginiai. Automobilis sustojo sandėliu rajone. Išlipau iš mašinos ir nuėjau į vieną iš jų. Mano apsauginiai nebuvo praleisti. Man parodė kelia į kambarį kur stovėjo apvalus stalas ir jau sėdėjo penki vyrai. Buvo laisva tik viena vieta. Matyt aš paskutinė. Įžengiau į kambarį ir visi atsisuko į mane. Leonas priėjo arčiau ir pabučiavo mano ranką.

- Džiaugiuosi, kad atvykai. – pasakė jis ir nusišypsojo. – Susipažinkit tai Rebeka. Ji perėmė savo tėvo Ruso gaują.

- Malonu matyti jus čia susirinkusius. – pasakiau ir atsisėdau.

- Mes susirinkome aptarti ką daryti su Malik. Jis kelia daugybe rūpesčiu mums visiems.

- Man jis rūpesčiu nekelia. Jis neblogas verslo partneris. – pasakė vienas iš vaikinų. Jis buvo ne ką vyresnis už mane ir atrodė visai nieko nenusimanantis.

- Man tai nerūpi. – tvirtai pasakiau. – aš paskelbiau karą Malik. Jis padarė didžiulę klaidą užkliudęs mane ir už tai jam reiks sumokėti. Kiekvienas jam padedantis bus sunaikintas. Mano žmonės pranešė, kad Malik jau paliko šalį, bet jo gauja čia vis ar veikia. Aš turėjau keletą dienų pasiruošti taigi pažiūrėkime ar aš gerai išmokau. Kiek vienas dirbate tam tikroj sferoj, bet nė vienas nesate visiškai nepriklausomi. Aš su jumis turiu sutartis, kad leisiu jums prekiauti, bet jeigu jūs kliudysite mano interesus galiu nebeleisti. Žinau mano tėvas taip nebūtų pasielgęs, bet Malik jį nužudė todėl dabar turėsit taikyti su manimi ir mano kaprizais, o aš trokštu, kad Malik kentėtu.

- Rebeka tu gal truputi persistengi su tokiais grasinimas. – bandė mane raminti Leonas.

- Manai, kad aš to negaliu? – jis netiki matau tai iš jo akių.

- Ne aš žinau, kad tu tai gali, bet kodėl tu tai darai? Tavo tėvas pykosi su Malik, bet jis tikrai nebūtu skelbęs jam karo.

- Tas kvailys nužudė mano tėvą ir motiną. Mano brolį ištikusi koma. Kaip aš galiu būti jam gailestinga? – dar tas kvailys sudaužė mano širdį, bet šito sakyti niekam negaliu.

- Ar tu esi tikra, kad tai Malik darbas? – man jau pradeda atrodyti, kad tik man vienai jis nepatinka.

- Tai aš tikra ir galite nebandyti manęs atkalbėti aš jau tvirtai nusprendžiau. – niekas nebesiginčijo. Dar gerą valandą aptarinėjome kitus reikalus ir baigėme susirinkimą.

Aš išvažiavau pirmoji. Palikau savo apsauginius prie biuro ir Eimantas mane nuvežė į kliniką. Man reikėjo pasidaryti tyrimus. Taip pat norėjau pamatyti broli. Kara rekomendavo ginekologę. Ji mane priėmė vos pasirodžius. Ji pasakė kad vaikeliui viskas gerai. Po mėnesiu galėsime sužinoti vaikelio lyti. Vis dar nesusitaikau su ta mintimi, kad laukiuosi. Dar neapsisprendžiau ar gimdysiu. Man tik septyniolika. Aišku iki gimdymo jau busiu pilnametė. Aš nežinau ar sugebėsiu auginti vaiką viena. Jis man kasdien primins Zayn ir mano klaidas.

Nuėjau aplankyti brolio. Prie jo palatos stovėjo apsauginis. Jis mane praleido. Aš užėjau ir pamačiau klaiku vaizdą. Brolis gulėjo lovoje. Jo oda buvo balta, bent ten kur neišmarginta mėlynių. Jo kairė koja ir ranka buvo sugipsuota. Nikas gulėjo ramiai atrodė, kad jis tiesiog miega.

Atsisėdau ant kedės šalia lovos ir pradėjau jam pasakoti:

- Nikai, žinai atrodai klaikia. Nors tau pasisekė labiau nei tėvams. Jie abu mirė. Mamos net nespėjo atvežti į ligoninę, o tėtis mačiau kaip jis mirė. Aš perėmiau šeimos verslą. Žinau, kad jis turėjo priklausyti tau, bet tu niekuomet jo nenorėjai. Žinai avariją sukėlė Zayn. Taip tu buvai teisus man nereikėjo su juo prasidėti. Pasirodo jis su tėvu buvo priešai. Jis atsiims už tai ką mums padarė. Nesvarbu, kad aš jį vis dar myliu. Na yra ir dar kai kas aš laukiuosi. Taip vaikas Zayn. Nežinau ką daryti. Nenoriu žudyti savo vaiko, bet bijau, kad būsiu bloga motina. Ką man daryti? Visada aš srėbdavau tavo košę, bet dabar pati esu įklimpusi iki ausų. Man sunku. Likau visiškai viena. Per akimirką praradau visus. Mamą, tėtį, tave ir Zayn. Taip trokštu, kad tu pabustum ir mes vėl būtume šeima. – tikėjausi, kad viskas bus kaip per filmus. Ateina žmogus pasišneką ir staiga pabunda iš komos, bet taip neįvyko. Nikas gulėjo taip pat ramiai kaip ir tada kai įėjau į palatą.

Išėjau iš palatos. Suskambo mano telefonas skambino Itanas

- Klausau, - atsiliepiau.

- Bose, mes radome tą kurį Malik pasamdė sugadinti jūsų tėvų mašiną.

- Kur jis? Noriu savo rankomis jį nudėti.

- Jis mūsų sandėliuose. Jūsų vairuotojas žinos kur.

- Gerai aš dabar ligoninėje, bet tuoj išvažiuoju. – pasakiau ir padėjau ragelį.

Nieko nelaukus nuėjau į mašiną. Į sandėlius važiavome apie valandą. Tik sustojus mane pasitiko Itanas. Jis nuvedė mane į patalpą kur buvo tas vyras. Mane pamatęs jis pradėjo maldauti.

- Panele prašau paleiskite mane aš nieko nepadariau. Aš turiu šeima vaikų. Jie negali augti be tėvo.

- Reikėjo apie tai galvoti ankščiau. Tu atėmei iš manęs tėvą todėl aš jį atimsiu iš tavo vaikų. – paskiau ir paleidau jam kulką į galvą. Jaučiausi kaip niekad gyva. Man tai patiko. Ankščiau neaučiau tokio pasitenkinimo kaip dabar. Manau manyje kažkas nutrūko tą akimirką kai paspaudžiau gaiduką.