Mergina iš mafijos

2.7

Po visko išėjau kartu su Lėja ir Eimantu paprašiau jų, kad šiandien prižiūrėtu vaikus ir jie mielai sutiko. Paskambijau Sarai ir paprašiau, kad ji pasiimtu laisvadienį. Turėjau viską išsiaiškinti su Zayn. Nuvažiavau tėvo duotu adresu. Tai buvo viešbutis. Sumokėjau kambarinei apvalia sumą, kad įleistu į tą kambarį ir neprašoviau. Zayn miegojo su kažkokia blondine. Man prireikė keliu minučių suprasi tam ką matau. Jiedu taip ramiai miegojo, kad net nepabudo man įėjus. Giliai įkvėpiau ir užrikau.

- Tu, kale, dink iš čia! - ji stryktelėjo iš lovos ir tiesiog žiūrėjo savo didelėmis akimis į mane. – Tu girdėjai aš tau sakiau, dink man iš akių kol nepersigalvojau!

- Mažyte, aš viską galiu paaiškinti... – pradėjo jis.

- Tu supranti ką padarei?! Mano tėvas apie tai žino!

- Kaip jis...

- Nežinau, bet jis man ir davė šios vietos adresą. – piktai pasakiau.

- Mieloji ką tu dabar darysi?

- Žinai aš prisiekiau, kad tik mirtis mus išskirs, todėl vis dar galvoju.

- Mieloji, mes vakar susipykom ir aš....

- Dėl to nusprendei, kad tau galima miegoti su kitom. Žinai tai nėra baisiausia. Šiandien vyko susirinkimas dėl mano nušalinimo, o tavęs nebuvo.

- Aš atsiprašau man visai išgaravo iš galvos. Tavęs gi nenušalino?

- Dabar matai tau parūpo! - nebeišlaikiusi vėl ėmiau rėkti.

- Rebeka nusiramink...

- Tu manęs neramink! Aš dar nepadariau nieko kvailo todėl geriau tylėk ir renkis važiuojam namo.

Zayn daugiau netarė nei žodžio ir mudu išėjo. Tikėjausi, kad visą dieną praleisime dviese lovoje, bet jis viską sugadino. Grįžome namo ir aš užsirakinau savo kabinete. Daugiau nebegalėjau tvardytis ir ėmiau vergti. Negalėjau patikėti, kad jis mane išdavė. Zayn buvo vienintelis mano gyvenimo ramstis. Jis visada buvo atramos taškas nes žinojau, kad ir kas benutiktų jis bus su manimi. O dabar nebesu tuo tikra. Man viskas buvo per daug skaudu.

Pasigirdo beldimas į duris ir jis įėjo.

- Mieloji mums reikia apie viską pasikalbėti, - pradėjo jis. – Tu verkei?! - nustebęs paklausė.

- Taip, aš nebegaliu taip gyventi. Myliu tave labiau negu save. Kartais manau, kad išprotėjau, kad atleidau tau viską ką man padarei, bet tada prisimenu kaip tave myliu. Myliu taip, kad net skauda. Mes tiek kartu iškentėjom. Paleidom į pasaulį tris stebuklus. – aš ir vėl pravirkstu. Neatsimenu kada tiek verkiau paskutinį karą.

- Aš taip pat tave myliu. Nuo tos dienos kai pirmą kartą tave pamačiau. Atsimenu kai tave peršovė maniau numirsiu. Be tavęs nemačiau gyvenimo prasmės. Tu man buvai viskas, o dabar atrodo, kad aš tau šlykštus. Tu jau kelias savaites neleidi tavęs paliesti, kas dedasi? Aš negaliu taip gyventi. Kas tau pasidarė?

- Tai netiesa, mes mylėjomės prieš... – tada susimastau. – penkias savaites. Tai nėra taip daug, aš kasdien dirbu tam tiesiog nėra nuotaikos. Vykdau kelis naujus projektus tu apie tai žinotum jei dažniau pasirodytumei darbe!

- Man nusišvilpt ant tavo darbo. Aš noriu tavęs. – pasakė ir priėjęs mane pabučiavo. Aš norėjau neatsakyti į bučinį net jausmai mane užvaldė.

Nė nepastebėjau kaip mudu pradėjom plėšti vienas nuo kito rūbus. Jis prispaudė mane prie sienos ir pradėjo bučiuoti kaklą po truputi leisdamasis žemyn. Aš tyliai suaimanavau jam į ausį ir pastūmiau jį. Mudu tai padarėme ant mano darbo stalo. Esu tikra, kad skambėjo misi namai nuo mūsų aimanų.

- Myliu tave. – pasakė jis kai jau gulėjome ant sofos visiškai išsekę.

- Ir aš tave, - teištakiau ir užmigau jo glėbyje.