Mergina iš mafijos

2.4

Kitą dieną sedėjau savo kabinete ir kalbėjau telefonu su vienu iš partneriu. Jis vadovavo vienam iš padalinių užsienyje. Į kabineto duris pasibeldė Alicija ir pranešė, kad atvyk brolis su kažkokiu svečiu. Baigiau pokalbi ir paprašiau, kad juos įleistu. Pirmas pro duris įėjo brolis ir aš priėjus jį apkabinau.

- Sesut, puikiai atrodai.

- Ačiū, Niki. – dabar mano aks nuo jo nukrypo link kompaniono.

Aš negalėjau patikėti tuo ką matau. Įsignybiau sau į ranką, kad įsitikinčiau jog nesapnuoju. Vos pamačiusi tas žalias akis atpažinau žmogų. Aš nesitikėjau dar kada jį sutikti. Jis atrodė lygiai taip kaip prieš dešimt metų, tik kelios žilos sruogos pasakojo apie paėjusį laiką. Prieš mane stovėjo mano tėvas.

- Ką visa tai reiškia? – prabilau sutrikus.

- Gal prisėskime ir pasikalbėkime apie viską? – pasiūlė Nikas ir aš parodžiau į sofą kampe, o pati atsisėdau ant fotelio priešais.

- Kaip? Aš mačiau kaip mirei. Aš palaidojau tave. – nesuprasdama kas vyksta tariau.

- Man buvo suleistas specialus preparatas. Mane medžiojo, aš nežinojau kas. Ta avarija nebuvo pirmas pasikėsinimas į mano gyvybę tik ji nusinešė tavo mamos gyvybę ir aš nebegalėjau rizikuoti. Daug metu slapsčiausi, bet kai pabudo Nikas panorau jį ir savo anūkę pamatyti, be to pritrūkau pinigų. Kai jis atsikraustė į Portugaliją aš nusprendžiau jį aplankyti. – dėstė tėvas.

- Ir prieš kiek laiko tai įvyko? – piktai paklausiau.

- Prieš du metus. – atsakė Nikas.

- Taigi, apibendrinkim aš ariau, kad išsrėbčiau tavo paliktą jovalą, o tu visą tą laiką slapsteisi kaip žiurkė. Kai pabudo tavo numylėtas berniukas kuris nieko neveikė tik gėrė kol viena blondinė jo nesuvystė ir neišsivežė jo į kitą pasaulio kraštą užsitaisius vaiką. Tada tu išlindai iš savo požemio ir aplankei mylimą sūnelį ir jo vaiką. Tau buvo visiškai nesvarbu, kad aš pagimdžiau. Tau buvo nesvarbu, kad aš kentėjau. Per tave mano rankos suteptos krauju. Žinai, kad aš plikomis rankomis pasmaugiau Itaną. Padariau tai dėl tavęs. O tu eilinį kartą pasirinkai jį! – jau nebe kalbėjau, o tiesiog rėkiau.

- Rebeka, viskas nuo pat pradžių turėjo atitekti Nikui, o ne tau. Tai per didelė našta moteriai.

- Tu girdi, ką sakai? Aš prikėliau tavo kompaniją. Išgaudžiau visas žiurkes, dabar man priklauso milijardinis viešbučiu tinklas, keletas kavinių restoranų, taip turiu didele pervežimo kompaniją. Nepamirškime ir to, kad sujungiau visas gaujas mano galios neribotos.

- Tu ištekėjai už didžiausio priešo. Tai pamiršai paminėti. Malik. Galėjai išsirinkti bet kurį, bet išsirinkai didžiausią mano priešą.

- Už tai aš padariau tai kas nepavyko net tau. Perėmiau Malik gaują ir dabar ji priklauso man. Pasakysiu aiškiai. Turi du pasirinkimus. Pirmas gali bandyti man pakenkti, bet tada aš tave sutriuškinsiu ir į kišiu į kokią seneliu prieglaudą. Taip pat turi kitą pasirinkimą. Gali palaikyti mane tada aš finansuosiu tavo pensiją. Rinkis atsakingai.

- Rebeka, žinai tu labai panaši į mane. Man irgi reikia visko arba nieko. Gal aš ir klydau gal tu išties gali valdyti kompaniją.

- Teisingas pasirinkimas. Kaišykite reikia atšvęsti. Vakarienė šį vakarą aštuntą, pas mane. – pasiūliau.

- Žinoma, noriu susipažinti su savo anūkais. – sutiko tėvas.

- Aš atvykau ne vienas. Vanesai prižadėjau vakarą praleisti kartu.

- Puiku atsivesk ją kartu. – liepiau. Pasigirdo beldimas į duris.

- Ponia, atsiprašau, kad trukau, bet visi jūsų laukia posėdžiu salėje.

- Gerai Alicija tuoj busiu. Gal galėtum išlydėti mano svečius ir duoti jiems mano namų adresą.

- Žinoma ponia. – pasakė ji ir aš išlėkiau į susirinkimą atsisveikinusi.

Sveikos, žinau šita dalis trumpa, bet nenorėjau perkraut. Kitos dalies teks palaukt, nes pasiėmiau savaitės atostogas, bet vos grįžusi prižadu įkelti naują dalį.