Mergina iš mafijos

Part 15

Namie mane pasitiko mama. Ji buvo patenkinta, kad grįžau. Nuėjau į viršų. Ant mano lovos gulėjo ilga raudona suknelė. Matyt mama išrinko. Ji visuomet sakė, kad raudona mano spalva, bet man labiau patinka juoda. Nuėjau į dušą. Grįžusi atsisėdau prie veidrodžio praleidau kelias valandas bandydama susitvarkyti plaukus. Juos sukėliau į didžiulį kuodą, nes taip reikalavo etiketas ir pasidažiau. Užsidėjau tamsų vakarinį makiažą ir raudonai pasidažiau lūpas. Apsivilkau suknelę. Ji man puikia tiko. Prie jos buvo alkūnes siekiančios baltos pirštinės ir raudona delninukė. Nusileidau žemyn te jau buvo Nikas ir tėtis. Jiems labai tiko kostiumai.

- Puikia atrodai sesut.

- Ačiū ir tu visai nieko. – pasakiau ir abu nusijuokėme.

- Dukrą atrodai nuostabiai nesuprantu, kada judu spėjote taip užaugti. Va ir jūsų mama. – laiptais nusileido mama ji vilkėjo mėlyną suknelę iki žemės jos pečius dengė balti kailiniai ir ji atrodė išties nuostabiai.

Mes visi susėdome į limuziną ir išvažiavome. Jau senai niekur nevažiavome keturiese. Mes šnekučiavomės ir atrodėme kaip normali šeima. Staiga išgirdau cypiančias padangas. Pajutau kaip verčiasi mašina ji nusileido ant stogo. Aš smarkiai susitrenkiau man diegė visą kūną. Mačiau persigandusias mamos akis ir tėvą kuriam iš kojos veržėsi kraujas. Išgirdau sirenas. Aplink viskas švietė mėlynai ir raudonai. Jaučiau rankas ant savo liemens. Staiga netekau samonės.

Pabudau visur balta girdėjau pypsinčius aparatus. Apsidairiau, buvau visiškai viena pabandžiau atsisėsti. Man nudiegė visą kūną. Aš atsisėdau ir pamačiau kaip į kambarį įėjo seselė. Pamačiusi mane sėdinčia iškvietė gydytoją. Nustebau kai į kambarį įėjo Kara.

- Sveiki panele Ruso. Kaip jaučiatės? – niekas nežino apie mano ir jos santykius.

- Skaudą visą kūną, bet šiaip visikas gerai.

- Tyrimai parodė, kad nepatyrėte jokių rimtų sužeidimų. Jūsų vaikelis taip pat gyvas.

- Ką apie ką jūs kalbate. Aš nesilaukiu. Negaliu lauktis. Ar galime pasikalbėti dviese.

- Žinoma, - pasakė seselė ir išėjo palikdama mudvi su Kara vienas.

- Rabeka ar tu miegojai su tuo vaikinu. Tuo su kuriuo draugauji?

- Taip, bet nemanau, kad galėjau pastoti. Aš per jauna tapti motina, be to su Zayn negaliu būti kartu.

- Ar tas vaikinas Zayn? Rebeka tu susidėjai su priešu.

- Kara ne dabar. Geriau pasakyk kaip mano šeima. – mačiau kaip jos akys pasikeičia.

- Rebeka, tau pasisekė labiausiai. Tavo mama mirė vietoje nespėjome jos atgabenti. Tavo tėvas labai silpnas jis nesenai atgavo samonę, o brolis na jis dar nepabudo. – aš pravirkau.

- Man reikia jį pamatyti. Tėvą aš privalau su juo pasikalbėti. Kara nuvežk mane pas jį. – ji norėjo priešintis, bet aš neleidau. Seselė atvežė vežimėlį ir aš į jį įsėdu nuvažiavau į tėvo palatą.

Tėvas gulėjo lovoje. Jo odos spalva buvo balta it popierius.

- Labas dukrą, kaip tu?

- Man viskas gerai, o kaip tu? – paklausiau, nors jau mačiau, kad jam prastai.

- Man nebedaug liko. Rebeka mieloji, žinau, kad su tavimi visada buvau griežta, bet tai dariau tik dėl tavęs. Kai aš mirsiu tu turėsi tegimti mano gaują ir verslą. Tai bus labai sunku. Ypač kai tu esi mergina, bet mes neturime kito pasirinkimo. Ta avarija ji nebuvo atsitiktinė. Mieloji turi sužinoti kas ją sukėlė.

- Prižadu tėti, kad išsiaiškinsiu ir kad ir kas tai padarė jie atsiims.

- Rebeka, myliu tave. – teištarė jis ir išgirdau pyptelėjimą.

- Ir aš tave. – atbėgo daktarai. Nieko jau nebegalėjo padaryti.

Viena iš seselių mane išvežė į mano palatą. Koridoriuje sutikau Itaną. Jis buvo dešinioji tėvo ranka. Paprašiau, kad palydėtu mane iki palatos. Išėjus seselei aš pagaliau prabilau:

- Noriu, kad sužinotum viską apie avariją ir ypač tai kas ją sukėlė. – piktai pasakiau.

- Gerai panele, o kas nutiks jūsų tėvo verslui?

- Aš jį perimsiu ir tu man padėsi, bet pirmiausiai noriu žinių apie avarija ir man reikia, kad kas suorganizuotu laidotuves. Aš pati tikrai negaliu visko padaryti.

- Aš pasirūpinsiu viskuo.

- Beje, noriu, kad prie brolio palatos visą laiką stovėtu du apsauginiai ir vienas prie mano. Aš pasirūpinsiu, kad mane rytoj išrašytu. Noriu iki tol žinoti viską apie avariją.

- Gerai panele. Pasirūpinsiu, kad rytoj jūsų atvažiuotu mašina.

- Nereikia, mane paims draugai. Nenoriu būti viena. – jis tik linktelėjo ir išėjo.

Likus viena turėjau laiko viską apgalvoti. Aš likau našlaite. Dabar esu viena. Visa mano šeima per akimirką dingo. Liko tik Nikas, bet jam koma. Kas gali būti blogiau, nes likti vienai. Taip norėčiau dabar pamatyti Zayn. Norėčiau, kad jis mane apkabintu. Norėčiau išsivergti ant jo peties. Jis yra viskas kas man liko. Turi tik jį ir tą mažyli auganti mano pilve. Aš niekam apie jį negaliu sakyti. Jei kas sužinos laikys mane silpna. Žinau, kad Kara niekam nepasakos. Ją saisto gydytojo ir paciento konfidencialumas.

Apsidairiau palatoje ir pamačiau ant spintelės telefoną. Man labai reikėjo pasikalbėti su Zayn. Surinkau jo numerį ir paskambinau, bet jis neatsiliepė. Po velniais man jo taip dabar reikia. Kodėl jis negali pakelti prakeikto telefono. Aš nieko be jo neturiu. Pabandžiau paskambinti dar ir dar kartą, bet vis tiek nieko. Susiriečiau į kamuoliuką ir pradėjau tylei vergti.

 Pasigirdo beldimas aš nusišluosčiau ašaras ir leidau užeiti. Tarpduryje pasirodė Eimantas. Jis atėjo ir atsisėdo ant mano lovos. Ir paėmė mano ranką.

- Kaip jautiesi? – paklausė jis glostydamas mano ranką.

- Negaliu prisiskambinti Zayn. Jis viskas kas man liko. Aš nebeturiu šeimos.

- Tu turi mus. Aš visad būsiu su tavimi. Žinau, kad tu manęs nemyli, bet aš visada tave saugosiu. – aš kritau į jo glėbį ir pradėjau vergti.

Jis mane apkabino ir nieko nesakė tiesiog laikė apkabinęs. Aš jaučiausi taip gerai jo glėbyje. Mes taip prasėdėjome ilgai labai ilgai. Pradėjo aušti. Visa laiką buvome apsikabinę. Į kambarį įėjo sesute ir pasakė, kad galiu eiti. Ji man padėjo persirengti ir su Eimantu išėjome į mašiną. Liepiau jam mane nuvežti pas Zayn. Labai norėjau jį pamatyti. Mes sustojome prie jo buto ir aš užlipau į viršų. Man buvo sunku teko laikytis turėklu, kad neapvirsčiau. Pabarškinau į jo buto duris ir po keliu minučiu jas atidarė vaikinas.

- Rebeka, tu čia. Aš girdėjau apie avariją. Norėjau tave pamatyti, bet atlink buvo daug tavo tėvo vyru. – jis priėjo arčiau manęs ir apkabinęs padėjo įeiti į vidų.

- Man taip gera tave matyti. Aš tau skambinau, bet tu neatsiliepei. – pasakiau, kai jis pasodino mane ant sofos.

- Turėjau darbo ir dar nežinojau apie tai kas įvyko. – mačiau kažką keisto jo veide.

- Aš turiu tik tave. Tu esi viskas kas man liko. – paskiau ir apsikabinau jį.

- Žinai aš myliu tave. – man širdis nusirito į kulnus kai išgirdau tuos stebuklingus žodžius.

- Ir aš tave, - pasakiau ir įsisiurbiau į jo lūpas. Turėjau ne daug laiko Eimantas laukė manęs apačioje. – Negaliu čia ilgiau likti. Manęs jau laukia.

- Gerai, aš tave išlydėsiu. – jis padėjo man atsistoti ir palydėjo iki durų.