Mergina iš mafijos

Part 21

Pabudau dar neprašvitus. Lovoje buvau viena apsidairiau po kambarį, vaikino nebuvo. Po keliu akimirku suskambu telefonas ir į kambarį grįžo vaikinas. Aš apsimečiau miegančia. Jis atsiliepė.

- Klausau. Taip, tai aš. – kalbėjo jis. – Susitiksime vėliau dabar pas mane mergina. – stojo trumpa tyla. – Ne nepasikartos tai kas nutiko su Rebeka. Ši tik nuotykis, o Rebeka buvo mano gyvenimo meilė, nors turiu prisipažinti ji išties gera. Ji manęs neras. Duosiu kraujo ir dingsiu. Jos pakalikai net nespės suprasti, kad aš čia. – negalėjau patikėti tuo ką girdžiu. Kaip galėjau būti tokia kvaila ir neatpažinti tų rudų akių.

Daugiau nebesiklausiau. Man reikėjo atsikelti ir apsirengti. Rankinėje turiu ginklą. Aš jam kartą dovanojau gyvybę, bet dabar tai nepasikartos. Jis atsigulė šalia manęs. Įsitempiau. Ne dažnai miegu su savo didžiausiu priešu. Jis ilgai vartėsi, bet galiausiai jo kvėpavimas pasidarė tolygus ir jis užmigo. Tyliai išlipau iš lovos ir susirinkusi drabužius nuėjau į dušą. Greitai apsirengiau ir parašiau žinutę Karlui. Nusiunčiau jam adresą ir liepiau pasirodyti ne vienam. Grįžau į kambarį ir mano nelaimei vaikinas jau buvo pabudęs ir apsirengęs.

- Tikėjaisi tyliai išslinkti? – kreivai šypsodamasis tarė Zayn.

- Ne, tikėjausi lengvai su tavim susidoroti, o dabar teks muštis mielasis. – pasakiau ir pirma jį puoliau. Mudu susimušome. Aš trenkiau jį į sieną. Bet tada jis mane parvertė ir prispaudė prie žemės.

- Nejaugi tu Rebeka. Nemaniau, kad per tuos metus tapai pigia kekše. Nors įgūdžių nepraradai. – stvėriau kėdę ir trenkiau jam. Jis susirietė ir aš ištrūkau iš jo gniaužtu. Čiupau rankinę ir išsitraukiau ginklą.

- Bet tu tikrai praradai įgūdžius, mielasis. – paskiau į jį nusitaikius.

- Tu nedrįsi manęs nušauti.

- Tu mane prastai pažysti. Aš tave tikrai nušausiu, bet prieš tai tu kentėsi. – pasakiau ir trenkiau jam taip, kad jis prarado sąmonę.

Po dešimties minučių pasirodė Karlas. Liepiau jam nuvežti Zayn į sandėlius ir saugoti kaip savo akį. Man reikėjo pasikalbėti su kuo nors kas pažinojo senąją mane. Sėdau ant savo motociklo kurį liepiau atvaryti ir nuvažiavau į vietą kurioje labai senai nebuvau. Sustojau prie namo čia niekas nepasikeitė. Užėjau vidun. Čia buvo ramu tik svetainėje kažkas garsiai diskutavo. Priėjusi arčiau pamačiau merginą rožiniais plaukais kuri aiškino vaikinams kaip surinkti pistoletą. Man pasidarė juokinga ir aš prunkštelėjau. Mergina atsisuko į mane.

- Kuo galėčiau jums padėti? – pasiteiravo ji.

- Simas yra?

- Ne jis išvažiavęs su reikalais, bet gali jo palaukti, arba galiu jam perduoti žinutę. Kuo tu vardu? – pasiteiravo ji.

- Aš Rebeka, o tu? – ji nusišypsojo ir priėjus apkabino mane.

- Aš Lėja. Tu senai jau čia nebuvai. Eime kur dviese pasikalbėsim. Papasakosi kaip tau sekasi. Šiandien baigėm. – pasakė ji vaikinams ir nusitempė mane prie stalelio kampe.

- Kaip tau sekas? Tu labai pasikeitei. – pasakiau ją nužvelgus.

- Man viskas gerai. Va mokau kvailius ir jie net nemoka kaip ginklą išardyti ir vėl surinkti.

- Niekad nenorėjau tau tokio gyvenimo. Tu turėjai ką nors normalaus veikti, o ne tapti tokia kaip aš. Kaip čia jums sekasi? Pagal finansines ataskaitas matau, kad neblogai, bet kaip viskas kitkas?

- Na Simas retai čia pasirodo. Dabar viską prižiūri Eimantas. Jam neblogai sekasi. Aš jo dešinioji ranka. Beje jis savo kabinete jei norėtum su juo pasikalbėti.

- Ne, mudu labai susipykome paskutinį kartą. – staiga išgirdau kažką rėkiant jis artėjo link mūsų. Pakėliau akis ir aišku tai buvo Eimantas.

- Lėja ką čia veiki? Turėjai apmokyti naujokus, o ne pliurpti. – piktai pasakė jis

- Aš leidau jai pasidaryti pertrauką. – pasakiau ir atsistojau.

- Rebeka, ką tu čia darai? – paklausė jis ir nužvelgė mane nuo galvos iki koju.

- Norėjau pamatyti Simą, bet sutikau Lėją.

- Gal galėtume pasikalbėti? – paklausė jis.

- Žinoma, buvo smagu susitikti. – paskiau Lėjai ir nuėjau paskui Eimantą į jo kabinetą.

- Tu dar labiau išgražėjai. – pasakė jis uždaręs duris.

- Apie ką norėjai pasikalbėti? – piktai paklausiau.

- Pasiilgau tavęs. Po to kai mes išsiskyrėm man tavęs labai trūko. Tu mane iš siuntei į šitą dievo pamirštą vietą. Simas susituokė ir nebepasirodo. Aš likau čia vadovauti. Turėjau iškopti daug mėšlo. Visą laik prisimindavau tave. Taip troškau tave apkabinti.

- Kalbi taip lyg aš būčiau kalta dėl to, kad išsiskyrėm. Tu dėl to kaltas. Tau nepatiko tai kuo tapau. Aš negaliu pasikeisti. Esu kas esu. Kajus vis klausia kur tu jam buvo sunku. Tu jam buvai kaip tėvas. Man taip pat daug reiškei, bet tu išėjai. Aš tavęs neišvariau tu tiesiog išėjai. Ką aš turėjau daryti? –piktai paklausiau.

- Nepaleisti kovoti dėl mūsų, o tu pasidavei. Dabar tai nesvarbu. – pasakė ir apkabino mane. – o dabar papasakok ko čia atėjai. Žinau, kad kažkas nutiko. Tu čia nesirodei penkis metus.

- Suradau Zayn. – tyliai ištariau.

- Ką? Jis ar gyvas? – jis buvo priblokštas.

- Taip palikau jį saugoti Karlui. Nežinau ką su juo daryti. Jis mano vaiko tėvas. – paskiau ir jis mane apkabino.

- Mažyte, turi jam pasakyti. Kajui reikia tėvo. Žinau, kad jis nužudė tavo tėvus, bet ar jam ne pakankamai atkeršijai. Jis nematė savo sūnaus keturių gyvenimo metu. – pasakė jis ir netikėtai suskambo mano telefonas. Nustebau skambino Karlas.

- Klausau. – atsiliepiau.

- Bose jūs turėtumėte atvykti. Mūsų krovinį pavogė. – pasakė vaikinas.

- KA! Tuoj būsiu. – padėjau ragelį.

- Kas nutiko?- pasiteiravo Eimantas.

- Zayn pabėgo. Jam kažkas padėjo turiu sužinoti kieno tai darbas.