Mergina iš mafijos

2.6

Mes grįžome į kambarį pas kitus, o ten Kajus ir Zayn eilini kartą riejosi.

- Zayn, kas čia vykstą? – supykus paklausiau.

- Mažyte jis varo mane iš proto.

- Kajau, aš gi tavęs prašiau...

- Mama aš nekaltas... – bandė teisintis jis.

- Baikit, judu abu. Prašiau tik vieną vakarą nepridaryti man gėdos tik vieną. Tai va tėti tokia mano šeima. Sūnus negali pakęsti savo tėvo. Kajau eik į savo kambarį. – pasakiau ir prisėdau. Tie pykčiai varo mane iš proto.

- Tu sakai kad valdai savo vyrus, bet negali suvaldyti šeimos. – drėbė man tėvas į akis. – Rytoj sušauksiu susirinkimą ir reikalausiu tave nušalinti.

- Puiku, jis vyks lygiai devintą ten pat kur ir ankščiau, o dabar prašyčiau išeiti, nes nebeturiu jėgų vaidinti geros dukters. – pasakiau ir parodžiau į duris.

Juos išlydėjo Sara. Mergaitės nieko nelaukusios taip pat pasišalino. Likome dviese su Zayn. Jis priėjo atsisėdo man už nugaros ir apkabino.

- Mieloji aš atsiprašau... – pradėjo jis.

- Aš tavęs prašiau tik vieną vakarą nekelto scenų ir nepridaryti man gėdos.

- Tu ir vėl viskas sukasi apie tave! - pradėjo rėkti Zayn ir atsitraukė nuo manęs. - Visada svarbiausia esi tu! Tu savanaudė tau rupi tik verslas ir tu pati! O kaip aš?! Tavo kaltė, kad tas berniukas visiškai be manierų. – dabar jau aš atsistojau tiesiai prieš jį, negalėjau pakęsti kai kas nors su manimi kalbėjo iš aukšto.

- Tu to berniuko tėvas! O gal jau pamiršai tai? Tavo pareiga jį auklėti! - drėbiau jam žiūrėdama tiesiai į akis. – Taip man svarbus mano verslas, bet tu savojo taip pat neapleidai.

- Neapleidau, bet tu kontroliuoji kiekvieną mano žingsnį. Aš dabar tarsi tavo šuniukas Zayn padaryk tą padaryk aną. Tarp mūsų nieko nėra. Mes nesimylėjome jau mėnesį. Kartais manau, kad iš vis tau esu nereikalingas. – ir jau ruošėsi nusisukęs nueiti, bet aš sučiupau jį už rankos ir sulaikiau.

- Pirmiausiai nepamiršk su kuo kalbi, aš tavo žmona, o ne pakelės kekšė, kad galėtum su manim taip elgtis. Antrą tu man reikalingas juk esi mano vyras ir man nepatinka su tavimi pyktis.

- Taip ir maniau. Tau aš tik tavo vyras. Tu manęs nebemyli.- tepasakė ir nuėjo.

Aš susmukau ant grindų. Jau senai nesijaučiau tokia bejėgė. Turėjau būti stipri. Ryt laukė manęs išmėginimas. Tėvas tikrai lengvai nepasiduos, kaip ir aš.

Užlipau į miegamąjį tikėjausi ten rasti Zayn, bet jo nebuvo. Nuėjau į dušą. Grįžus vis dar buvau viena. Ilgai prasivarčiau, bet užmigau viena.

Rytas mane pažadino žadintuvas. Kita lovos pusė buvo tuščia. Zayn taip ir neatėjo pas mane. Nuėjau į dušą ir apsirengiau. Apsivilkau baltas kelnes ir tokios pat spalvos marškinius. Susukau plaukus į kuodą ir nusileidau žemyn. Virtuvėje buvo mirtina tyla. Te valgė vien vaikai.

- Kur Zayn? – pasiteiravau Saros.

- Anksti išėjo, sakė, kad jūs pati vešite vaikus į mokyklą.

- Ne aš tam neturiu laiko šendien man svarbi diena. Kas dirba iš apsauginiu?

- Karlas ir kažkoks naujokas.

- Puiku, vaikai jus į mokyklą nuveš Karlas, prašau bukit geri. Sara man tik kavos ir aš važiuoju. – ji greitai pataisė man kavos ir aš ją išgėriau.

Susiradau savo mašinos raktelius ir pranešus Karlui jo darbus išvažiavau. Prie susitikimo vietos buvau valanda ankščiau nei viskas turėjo prasidėti. Leonas jau buvo čia. Aš išlipau ir jis pasisveikino.

- Labas, tu ankstyva. Kodėl sušaukei šį susirinkimą?

- Labas, pamatysi. Ar kas nors jau atvažiavo?

- Ne tu pirma.

- Kai atvažiuos Lėja su Eimantu pranešk, aš einu į šaudyklą man reikia nusiraminti.

- Viskas gerai? – jis atrodė sunerimęs.

- Viską sužinosi per susirinkimą. – pasakiau ir nuėjau aplink namą į šaudyklą.

Išsitraukiau ginklai ir paleidau kurlku seriją į taikinį. Tai pakartojau kelis kartus. Nė nepastebėjau kaip atėjo Eimantas su Lėja.

- Rebeka, tau viskas gerai? – pasiteiravo Lėja.

- Ne, bet turiu būti rami. Viskas susitvarkys jau visi susirinko?

- Dar ne, bet tu turėtum eiti, nes taip toliau šaudydama pramuši skylę.

- Gerai, tik man reikia žinoti, kad jūs mane palaikysit, kad ir kas nutiktu.

- Rebeka tu buvai su mumis kai mums to reikėjo, o dabar mūsų eilė.

- Ačiū, Lėja.

Mes nuėjome į vidų aš atsisėdau viename stalo gale, o kitame jau sėdėjo Leonas. Zayn dar nebuvo. Jis taip pat turėjo dalyvauti. Praėjo dar dešimt minučių ir visi susirinko tik Zayn nepasirodė. Tėvo taip pat dar nebuvo. Nusprendžiau pradėti ankščiau, kad galėčiau juos paruošti tam kas įvyks.

- Sveiki, gera čia jus visus matyti. Žinau jums smalsu kodėl jus čia pakviečiau. Prieš dešimt metų aš palaidojau tėvą. Jis buvo nužudytas, bent aš taip maniau. Pasirodo mano tėvas gyvas. – kaip tik ant šių žodžiu jis įeina į kambarį. – visada laikiau jį garbingu žmogumi. Jis mane išmokė, kad svarbiausia yra reputacija. Šis vyras dešimt metų slapstėsi kaip žiurkė kol aš stengiausi išlaikyti jo griūvančia kompaniją. Kol aš stengiausi atkeršyti už jo mirtį, jis ramiai gyveno. Dabar jis grįžo ir nori atimti iš manęs mano kompaniją. Atėjo eilė rinktis jums, kas jums turi vadovauti. Žmogus kuris jus traukė iš visų bėdų, ar tas kuris visą laiką slapstėsi kaip žiurkė. – pasakiau ir tėvas pradėjo sarkastiškai ploti.

- Puiki kalba. Tu visada sugebėjai kalbėti, bet tuo visi tavo talentai ir baigėsi. Tu tik nieko nesugebanti moteriškė kuri bet kurią akimirką sugriaus imperiją kuria sukūriau prieš daugybe metų. Ji tik mergiūkštė kuri perėmė tėvo verslą, nes daugiau nebuvo kam. – su panieka šnekėjo jis.

- Ta mergiūkštė tavo turtą padidino tris kartus. – rėžiau jam atgal su sarkazmo gaidele.

- Tu nesugebi suvaldyti net savo šeimos, kaip gali valdyti visą imperiją. Kur tavo vyras šiuo metu?

- Tai ne tavo reikalas. Mano ir mano vyro santykiai yra tik mūsų reikalas. Tu norėjai šio fiasko tai jį ir gavai.

- Gerai, mes viską supratom dabar turime balsuoti. Judu išeikite ir leiskite įvykdyti slaptą balsavimą.- tarė Leonas ir aš atsistojus išėjau iš salės kaip ir tėvas.

Išėjau į lauką išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau. Tai ramino nervus. Jau senai nebuvau tokia susiutusi. Mane taip iš kantrybės sugebėdavo išvaryti tik Zayn.

Tėvas taip pat išėjo į lauką. Ir priėjęs prie manęs prabilo.

- Tu tikrai nežinai kur tavo vyras.

- Aš jo žmona nė uodega. Neseku kiekvieno jo žingsnio.

- Nuvažiuok šiuo adresu manau tau bus įdomu. – pasakė ir padavė man kortelę.

Leo pranešė, kad galim pareiti. Rezultatai buvo tokie kaip ir tikėjausi.

- Mes nusprendėme vienbalsiai. Rebeka dešimt metu mus saugo ir dar nė karto neapvylė. Per tuos metus mūsų visų situacija tik pagerėjo. Todėl nusprendėme, kad Rebeka turi ir toliau vadovauti. – tarė Leonas man pasidarė lengviau po jo žodžių, o tėvas supykęs dingo.

Butu labai fainei sulaukti jūsų nuomonių.