Mergina iš mafijos

Part 11

Išeinu iš kabineto ir pamatau kažkokį vaikiną. Neatsimenu jo vardo, bet paprašau, kad jis surastu Simą ir nieko neklausinėjęs vaikinas dingsta. Aš grįžtu į kabinetą. Praeina vos kelios minutės ir pasigirsta beldimas. Leidžiu užeiti. Į kambarį įeina Simas:

- Man sakė, kad ieškai manęs.

- Taip, prisės mums reikia pasikalbėti. – pasakiau ir parodžiau į kėdę priešais. Jis atsisėdo ir susiraukė.

- Kas nutiko? Tu keistai elgiesi.

- Man reikia labai asmeninės paslaugos. Žinau, kad dažnai tavęs jų prašau, bet ši paslauga bus didžiausia. Niekuo daugiau nepasitikiu. Žinau, kad tu manęs neteisi.

- Aš visada tau padėsiu. Sakyk pagaliau ko tau reikia.

- Noriu, kad pervežtum Eimantą į mano butą mieste.

- Rebeka tau viskas gerai? Turi jį nudėti. Nežinau ką jis tau pasakė, bet tai kvaila.

- Tu prižadėjai manęs neteisti. Žinau, kad tai kvailas sprendimas, bet man to reikia. Tu vienintelis gali man padėti. Šį vakarą kai visi išvyks į lentines tu tai sutvarkysi. Namas bus tuščias. Padaryčiau tai pati, bet turiu dalyvauti lenktynėse ir iškaršti Klėjui kailį.

- Gerai, tu mano bosė ir aš padarysiu viską ką tu liepsi.

- Ačiū, paimk raktus ir štai buto adresas. – pasakiau ir padariau jam daiktus.

Simas išėjo iš kabineto ir paliko mane vieną. Iki vakaro dar buvo laiko taigi įsijungiau kompiuterį ir ėmiau tvarkyti reikalus. Nė nepastebėjau kaip praėjo kelios valandos. Į duris kažkas pabeldė ir aš leidau užeiti.

- Rebeka mes jau važiuojam. – pasakė Klėjus. – Tai tu dalyvausi?

- Tai žinoma, turiu tau vieną kartą iškaršti kailį. – paskiau ir atsistojau nuo kompiuterio.

- Tau nepavyks aš visada laimiu gi žinai. – pasakė vaikinas mums išėdinant iš kabineto.

Mes greitai atvažiavome į lenktynių trasą. Tai buvo apleista prieplauka. Mes ten jau kuris laikas rengiam lenktynes. Kiekvieną mėnesį visi lenktyniaujame. Varžomės ne dėl prizo, o dėl garbės. Mane labai erzina, kad Klėjus vis laimi. Aš nemoku pralaimėti, bet iki tol kol pradėjome lenktyniauti nebuvau net užlipusi ant motociklo, o dabar važiuoju labai gerai. Kai lenktyniavome prieš porą mėnesiu vos neįveikiau Klėjaus. Prieš mėnesį lenktynėse nedalyvavau, nes buvau peršauto, taigi Klėjus lengvai laimėjo. Šį kartą aš privalau laimėti ir įrodyti, kad esu geriausia.

Praėjo geras pusvalandis kol visi susirinko. Stojome į savo vietas ir po šūvio pradėjome. Pasukau greičio svirtį ir šoviau į priekį. Nesidairiau į šonus. Žinojau, kad Klėjus važiuoja šalia. Padidinau greitį. Jau mačiau finišą, bet tada pastebėjau kaip artinasi Klėjus. Nieko nelaukusi vėl padidinau greitį. Jau nebevažiavau, o skriejau. Štai ir finišas. Aš laimėjau! Pagaliau laimėjau!

Kai sustojau visi priėjo prie manęs ir ėmė sveikinti. Jau senai nejaučiau tokio adrenalino. Mane jis užplūdo tik dabar jai viskas pasibaigė. Aš jaučiausi laiminga, kad pagaliau įveikiau tą suskį. Jis per daug savimi pasitiki. Pagaliau ir Klėjus prisiartino prie manęs.

- Ką gi, tu pagaliau mane įveikiai. Mokinė pranoko mokytoją. –pasakė vaikinas ir mane apkabino.

- Aš esu kiečiausia ir niekas tu nepaneigs. – aš dar norėjau kažką sakyti, bet Klėjus mane užčiaupė bučiniu.

Po velnių kas darosi tiems vaikinams aš gi jam aiškiai pasakiau, kad tarp mūsų nieko nebus. Be to jis žino, kad turiu vaikiną. Kodėl visi mano, kad aš kekšė ir duoduosi su kiekvienu. Kaip jis drįsta mane bučiuoti viešai, kai mato visa gauja. Aš žinoma neatsakiau į tą bučinį ir jį atstūmusi skėliau antausį.

- Aš tau jau sakiau, kad tarp mūsų nieko nebus. Po velnių kas tau užėjo?!- nebegalėjau tvardytis.

- Aš nesusitvardžiau, Rebeka aš tave myliu. Noriu išrėkti tai visam pasauliui. – visi į mus žūrėjo, bet užteko vieno mano žvilgsnio, kad visi imtųsi savo reikalu.

- Bet aš nieko tau nejaučiu. Turiu vaikiną ir jį myliu. Ne tave, o jį. Kada tu pagaliau suprasi, kad tarp mūsų nieko negali būti. Aš noriu, kad tu susirastum merginą. Tu man kaip brolis. Linkiu tau visko ko geriausio, bet ne su manimi.

- Man kitos nereikia. Aš noriu tik tavęs kodėl tu nesupranti. Per tą kvailį tave pašovė ir tu vis tiek su juo. Iš vis tavęs nesuprantu. Tu mums net nesakai kas jis. Iki tol kol judu susipažinot tu man pasakojai viską.

- Dėl visko kaltas ne jis, o tu. Klėjau pasakei, kad mane myli. Ir aš pamaniau, kad jei atitolsime vienas nuo kito tu mane užmirši. Aš vadė. Tu negali manęs mylėti. Turi mane gerbti. Negali man kažko jausti, nes turi vykdyti įsakymus. Turi tai suprasti. – pasakiau ir sėdusi ant motociklo nuvažiavau.

Man reikėjo su kuo nors pasikalbėti. Negalėjau grįžti į būstinę. Ten vyko didžiulis vakarėlis. Be to ten bus Klėjus. Nors ne nesvarbu. Tai mano gauja ir joks suskis negali jos iš manęs atimti. Patraukiau į būstinę. Vos privažiavusi išgirdau muziką. Įėjus pamačiau kaip visi linksminasi. Nuėjau prie baro. Visi gėrė alų. Nekenčiu alaus. Mane pamatęs vaikinas iš po baro ištraukė kažkokio sidro butelį ir įpylęs padavė stiklinę man. Aš ją paėmiau ir nuėjau į šokių aikštelę. Nežinau kiek laiko šokau, bet prie manęs priėjo Simas ir sušnibždėjo, kad viskas atlikta. Jis gražino mane į realybę. Norėjau dar kažko klausti, bet mačiau, kad vaikinas jau šokdiną savo merginą. Nuėjau prisėsti. Atsisėdau ant fotelio kuris buvo kampe ir stebėjau aplinką.

Gaują subūriau vos prieš dvejus metus. Tada mes buvome penki. Mes buvome pilni ambicijų ir svajonių. Puikiai atsimenu kaip radau skelbimą, kad parduodamas šis namas. Jis buvo atokiau nuo miesto ir puikiai tiko būstinei, kadangi dar buvo ir apleistas nupirkome jį pusvelčiui. Vaikinai jį atstatinėjo. Kara tuo metu vis dar mokėsi medicinos. Simui tai buvo pirmieji normalūs namai. Jis augo vaikų namuose ir niekada neturėjo savo vietos. Mes čia plušėjome kelis mėnesius kol pagaliau viską įrengėme. Mums padėjo ir tai, kad aš turėjau gyslele ir dėl to puikiai ėjosi verslas. Visi norėjo dirbti su Ruso atžala. Mes po truputi plėtėmės. Vis priimdami likimo nuskriaustus. Klėjus visus mokė šaudyti. Jo tėvas buvo medžiotojas. Simui puikiai sekėsi bendrauti, o Eimantas na jis sugebėjo viską. Jis galėjo parklubdyti priešus. Jis mokėjo kankinti žmones ir mane to išmokė. Klėjus mane išmokė šaudyti, o Eimantas žudyti. Jis išmokė mane nieko nesigailėti