Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

1 skyrius

   Sugrįžę į Hogvartsą po vasaros atostogų ketvirtiems mokslo metams, burtų ir magijos mokyklos mokiniai patyrė juntamus pasikeitimus.
    Nustebę stebeilijosi vieni į kitus, kuriuos ne kuriuos vargiai atpažindami ir patys sunkiai atpažįstami.
  Pirmą pusdienį tik ir girdėjosi šurmulys sklindantis iš draugiškų kompanijų ir mažesnių būrelių, draugams dalijantis įspūdžiais ir prisiminimais.
  Hogvartso pilies pagrindinėje Didžiojoje salėje buvo priimami ir rikiuojami pirmakursiai. Vyresnieji mokiniai, keturių koledžų nariai, taip pat rinkosi ten, tik jie sėdosi prie keturių ilgų stalų pagal tai, kas kuriame koledže mokėsi. Pagrindiniame take baugščiai išsirikiavę trepsėjo pirmamečiai, su aiškia baime veiduose. Jie žvilgčiojo į mokytojų stalą, prie kurio sėdėjo Hogvartso dėstytojai.
  Centre, įprastinėje vietoje krėsle, sėdėjo mokyklos direktorius Albas Dumbldoras ir žvilgčiodamas į susispietusius mažuosius, padrąsinančiai jiems šypsojosi.
  Jam iš dešinės sėdėjo profesorė Minerva Makgonagal. Jos veide anaiptol nešvietė nei šiluma, nei draugystė. Jame galėjai matyti tik griežtumą ir pareigą.
  Pusmilžinis Rubėjus Hagridas dunksojo ant savosios kėdės stalo gale, o jam priešais sėdėjo profesorius Flitvikas, "Varno Nago" koledžo vadovas.
  Dumbldorui iš kairės sėdėjo "Klastūnyno" koledžui vadovaujantis profesorius Severas Sneipas. Jis regis nelabai domėjosi tuo kas vyksta aplink. Įsmeigęs akis į žiedą ant savo piršto jį sukiojo, paskendęs kažin kokiose savose mintyse.
  "Švilpynės" vadovė profesorė Diegavirtė sėdėjo tarp Severo Sneipo ir  Hagrido, ir su šypsena stebėjo ūkvedžio Filčo katę vardu Ponia Noris, kuri atkakliai uodė Hagrido kišenes, vildamasi kaip nors gauti ten paslėptų gardėsių. Beveik niekas nežinojo, kad Hagridas turi silpnybę šunų sausainukams, kurie per ilgai užsibuvę jo kišenėse dažnai priplėkdavo, bet matyt  Poniai Noris tokia smulkmena buvo nė motais.
  Priešais mokytojų stalą puikavosi įmantrus krėslas, ant keturių liūto letenų ir su dviem fenikso sparnais ant atkaltės. Krėslas buvo atsuktas į mokinius ir regimai lūkuriavo savojo sėdėtojo. Tai patvirtino ir krėsle kėpsanti sena kepurė, ypač traukianti pirmakursiukų žvilgsnius.
  Hariui Poteriui kiekviena rugsėjo pirmoji keldavo mielus prisiminimus, todėl jis visad maloniai stebėdavo aplinką, mokytojus ir mokinius, o ypač pirmamečius. Jis jau kurį laiką buvo pastebėjęs tarp mažųjų aukštą merginos siluetą. Ji dėvėjo Hogvartso uniformą, turėjo su savimi burtų lazdelę ir akivaizdžiai laukė paskirstymo. Veido nesimatė nes mergina buvo užsimetusi ant galvos apsiausto gobtuvą.
      Hario mintis nutraukė įkyrus barškesys. Tai Hagridas per neatsargumą nubildino žemėn savo griozdišką skėtį ir dabar pūkšdamas stengėsi išsikrapštyti iš pastalės.
     Profesorė Makgonagal pakilo iš savo vietos ir, priėjusi prie keistojo krėslo su kepure, nužvelgė visus susirinkusius. Salėje įsivyravo tyla.
     - Būkite pasveikinti visi mokiniai, o ypač pirmakursiai, atvykę mokytis į Hogvartso burtininkų mokyklą! Netrukus pradėsime paskirstymą į nuolatinius jūsų koledžus. Jums reikės ateiti čia kai pašauksiu pavarde, užsidėti Kepurę ir atsisėsti į krėslą. Paskirstymo Kepurė pasakys kuriam koledžui esate tinkamiausi. Šiemet ketvirtakursiai turės naujokę. Paskirstymo Kepurė pasakys kuriam koledžui ji priklausys.
  Salėje pasigirdo šnabždesys. Regis visi tik dabar atkreipė dėmesį į aukštąją merginą stovinčią tarp pirmakursių. Paminėtoji stovėjo sau kuo ramiausiai, nekreipdama dėmesio, kad visi apie ją kuždasi.
    Hermiona Įkyrėlė, paprastai viską sužinanti anksčiau už visus dviem dienom į priekį, dabar nevaliojo net įsivaizduoti, kas ši naujokė, iš kur ir kodėl atvyko į jų mokyklą. O Hermionai ko nors nežinojimas, kai norisi žinoti, buvo nepakeliama kankynė.
  Profesorė Makgonagal gailestingai nutraukė Įkyrėlės kančias.
  - Ką gi, pradėkime paskirstymą. Pavardes šauksiu abėcėlės tvarka pagal vardus. Abigailė Florensija!
  Aukštoji mergina su gobtuvu, pajudėjo pirmyn, visų akims smalsiai sekant jos žingsnius.
  Hagridas tuo tarpu pajuto, kaip kažkas tampo jo skverno kišenę ir nežiūrėdamas spriegė sprigtą ton vieton. Nuožmiai sušnypštusi Ponia Noris nuo jo atsitraukė ir, prisėdusi netoli "Švilpynės"stalo,  ėmė niršiai spoksoti į Rubėjų.
  Profesorė Makgonagal metė į Hagridą įsakmų žvilgsnį (tylos!)
  Nusiėmusi gobtuvą, Abigailė pirmiausia žemai nusilenkė senąjai Paskirstymo Kepurei ir tik tada užsidėjo ant galvos. Vos spėjo atsisėsti į krėslą, o Kepurė džiaugsmingu balsu uždainavo:
  - "Švilpynė", "Švilpynė", "Švilpynei"  ši vertybė!
  Mokiniai suūžė. "Švilpynės" stalas garsiu švilpimu sveikino savo naująją narę, kiti taip pat plojo. "Švilpynės" šmėkla Vienuolis priplaukė prie Abigailės ir galantiškai pasiūlė parankę, kad palydėtų ją prie jos koledžo stalo.
Padėjusi Kepurę ant krėslo, Abigailė vėl užsimetė ant galvos gobtuvą ir šypsodamasi įsikibo Vienuoliui į parankę, tuo parodydama, kad priima jo mandagų gestą.
  Vienuolis eidamas išdidžiai kilstelėjo smakrą, tik gal kiek per aukštai, nes visai nematė po kojomis.
  Staiga pasigirdo šaižus "MIHAAAUUU"!!!
Vienuolis pašoko išsigandęs, mat buvo užmynęs Poniai Noris ant uodegos. Katė purkšdama spjovė jo pusėn ir griebė išskėstais nagais orą toj vietoj, kur turėjo būti dručkio Vienuolio koja.
     - Atleiskite, Ponia Noris, aš tikrai nenorėjau.., - šmėklos veide atsispindėjo nuoširdus apgailestavimas, bet Ponia Noris negirdėjo.
  Išsproginus akis ir pašiaušus kailį ji šoko ant stalo, keliais šuoliais jį perskrido, barškėdama per mokytojų plunksnakočius, ir atsispyrusi nuo profesoriaus Flitviko pakaušio, nėrė kiaurai sieną.
   - Šventoji varnele, kas čia dabar! - šūktelėjo mažasis dirigentas, ne ką mažiau išsigandęs už Ponią Noris, griebdamasis
rankomis už galvos.
Didžioji Hogvartso pilies menė net ūžė iš juoko.
  - O, - tramdydama šypseną tarė profesorė Makgonagal , - Tik pažvelkite, Albai, akivaizdu, kad katė jau pralenkė Filčą savo magiškais gebėjimais!
  Albas Dumbldoras nulenkė galvą ir pasitrynė delnu kaktą, bet buvo matyti kad visas tiesiog kreta iš juoko.
Labiausiai juokėsi mažieji burtininkai. Jų skambus vaikiškas juokas gerokai išsklaidė įtampą ir niūrumą senosios pilies menėje.