Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

7 skyrius

     Abigailė, dešine ranka ištiesusi burtų lazdelę, laikė savo galia Salazaro šmėklą, kol virš jos susiformavo balto rūko piltuvas ir atsivėrė anga. Tuomet ji ištiesė ir kitą ranką, paleisdama iš delno ugnies giją, kuri spirale apsivijo išlaisvintąjį burtininką, sukeldama jam skausmingas kančias.
     - Fiduciam in fatum! - pasigirdo burtažodis, kuris reiškė
                                              (pasitik savo lemtį).
    Balto rūko piltuvas įtraukė vaitojančią karaliaus Salazaro dvasią ir viskas išnyko.
   Abigailės veide atsispindėjo nuovargis, sumišęs su gailesčiu. Ji sunkiai alsuodama žengė keletą žingsnių link kuoro sienos, pakėlė aukštyn veidą, leisdama šėlstančim vėjui gaivinti degančius skruostus. Tuomet staiga atsisuko.
    Jai pasirodė, kad kažkas, pusiau išniręs iš prieblandos, stovi ant laiptų, vedančių žemyn. Ten nieko nebuvo.
   Vėjas pamažu rimo, užtat pasipylė lietus. Abigailė greit užsitraukė ant plaukų gobtuvą ir pasiskubino apleisti bokštą.
   Harį Poterį, kelintą kartą iš eilės, kamavo baisus sapnas, priverčiantis pašokti iš miego. Šį kartą buvo dar sunkiau, nes pabudo dusinamas tiršto rūko, kuris neleido kvėpuoti, skverbėsi į nosį, slėgė, neleisdamas pajudėti. Jis atsibudo ir atsisėdo, pamažu gaivelėdamasis nuo patirto košmaro, stengdamasis prisiminti sapno detales. Apžiūrėjo savo delnus, kurie išrodė sveikai, nors sapne buvo smarkiai sužaloti ugnies.
  Kamuojamas troškulio, patraukė pagrindiniu koridoriumi vedančiu į kiemą. Pakeliui jį įdėmiai sekė visų, ant sienų iškabinėtų įvairiausių asmenybių, portretų akys.
  Vos pravėrus duris į lauką, jam į veidą šūstelėjo smarkus gaivinantis vėjo šuoras su lietumi. Haris atšlijo, gaudydamas kvapą ir užtrenkė sunkias duris. Audra lauke šėlo kaip reikiant, grumėjo griaustinis.
   - Hari, štai kur tu! Pamaniau, kad man tik pasigirdo durų trinktelėjimas! - Džinė Vizli laiminga pribėgo prie jo, - Baisiai lyja, tiesa?
   - Regis taip. Gal žinai kur tavo brolis?
   - Maniau, jis savo kambaryje! Galiu paieškoti.
   - Tiek to, neik, vis vien jį kur nors sutiksiu, - Haris pasuko į Didžiąją salę. Džinė, striksėdama įsikibo jam į parankę.
   - Ką žadi veikti po vakarienės?
    Poteris abejingai truktelėjo pečiais.
   - Gal pasivaikščiokim po ponios Diegavirtės žiemos sodą? Jame taip puiku, lyg kokiose džiunglėse!
   - Juk žinai, kad be jos leidimo, ten eiti negalima.
   - Taigi ji išvykusi, nieko nesužinos! Mes tik pasivaikščiosim ir grįšim! Prašau, sutik, Hari! - rausvaplaukė nutaisė prašančią miną.
   - Gal kitą kartą..
   - Hari, ateik minutėlei! - pamojo Hermiona nuo suolo, stovinčio Didžiojoje salėje prie mokytojų stalo. Visi dar tik rinkosi vakarienės, o ir iš mokytojų niekas nebuvo atėjęs.
   - Atleisk, - tarė jis Džinei ir nuėjo ten, kur sėdėjo Įkyrėlė, - Radai ką nors?
   - Gal ir nepatikėsi, bet ničnieko! Apie baltą rūką, niekur nieko nėra rašoma! Net profesoriaus Dumbldoro kerų enciklopediją perverčiau - nieko! - ji piktai įmetė knygą į savo "bedugnę" kuprinę.
   - O gal čia juodoji magija?
   - Juodoji magija Hogvartse! - suirzo Hermiona, - Gal tu iš Mėnulio nukritai? Mūsų pilies apsauginių kerų nedrįsta laužyti net Pats Žinai Kas! Kur jau čia pirmakursė! Be to, juodoji magija pasižymi juodais dūmais, kaip mirties valgytojai, pavyzdžiui.
   - Hermiona, manau turime pripažinti, kad Abigailė toli gražu ne pirmakursė magijos reikaluose. Aš joks pranašas, bet nuojauta man kužda, kad ne mokytis ji čionai atvyko, - samprotavo Poteris. Hermiona kurį laiką žvelgė į vieną tašką ir staiga atsisuko į jį:
   - Kaip manai, Hari, kur dabar yra Pranašysčių Knyga?
  - Tikriausiai bibliotekoje, - nustebintas netikėto klausimo atsakė  jis.
   - Einu, patikrinti, niekur nedink! - Įkyrėlė pašoko nuo suolo.
   - O vakarienė? - šūktelėjo vaikinas, bet ji tik mostelėjo ranka ir išbėgo.
   Į Didžiąją salę įėjo Profesorius Dumbldoras. Palaukė, kol mokiniai susės aplink stalus, tuomet suplojo rankomis ir šūktelėjo:
     - Vakarienė!
Nematomi elfai kaip mat nukrovė stalus maisto gėrybėmis, į kuriuos džiaugsmingai kibo praalkę jaunieji burtininkai.
Apžvelgęs besivaišinančius mokinius, Albas Dumbldoras išėjo, niekam netaręs nė žodžio.
   Haris, gaivindamasis moliūgų sultimis, apsidairė - Abigailės niekur nebuvo matyti. Užtat Hermiona atsiskubino išsišiepusi ir, šlumštelėjusi šalia jo, pasigardžiuodama išgėrė visą stiklinę sulčių.
   - Atrodai patenkinta, - pastebėjo Poteris. Ji linktelėjo ir nusišluostė lūpas.
   - Šį tą aptikau. Ne kažin kas, bet vis geriau nei nieko.
   Šlempdama mėsos kukulaičius su padažu, iš kitos stalo pusės, į juodu niauriai dėbčiojo Džinė Vizli. Ji mielai būtų pasiklausiusi apie ką kuždasi Haris su Įkyrėle, bet salėje buvo per daug triukšminga.
    - Pranašysčių Knygos bibliotekoje neaptikau, bet magijos žinyne radau savo pirmojo kurso užrašus. Tai štai kur jie buvo pradingę! Tik pamanyk, dabar nė pati neprisimenu kada tai užsirašiau, paklausyk:
            ... pirmasis taps skaisčiu sniegu,
              antrasis - ugnimi,
              trečiasis - vandeniu skaidriu,
              ketvirtas - naktimi,
              penktasis bus gaiviu oru,
             šeštasis -- vėju gaus,
             septintas virs lengvu rūku pavidale žmogaus...
    Pasirašo kažkokia  Samanėlė.  Net neįsivaizduoju kas jinai tokia. Ką apie tai manai tu, Hari?
   - Panašu, kad čia kažkoks užkeikimas. Man jis primena kažką, tik nežinau ką.
   - Koks įžvalgumas, Hari Poteri! - blykstelėjo akimis Hermiona.
   - Ko tu širsti, aš rimtai sakau, jis man kažką labai primena, kažką žinomą, tik dabar negaliu prisiminti... Septynių Šienpjovių legenda... Reikia pagalvoti... Septynios gamtos stichijos...
      - Septyni nykštukai ir Snieguolė! - leptelėjo vakarienėn, kaip į gaisrą, atskubėjęs Ronis. Tada atsisėdo šalia sesers ir prisivertė pilną lėkštę mėsos kukulių. Užgulęs vienu ypu nugurkė, tuomet, nieko nebodamas, prisikrovė dar. Džinei iš gėdos užkaito skruostai matant kitus, tame tarpe ir Harį, šypsant iš jos nerėpos brolio. Nesmagi ji stuktelėjo jam alkūne į šoną.
   - Negi tu dar alkanas?
  - Nea.. , - čiaumojo Ronis, užsikąsdamas pyrago rieke.
  - Tai kodėl vis dar kemši? - piktai sušnypštė Džinė.
  - Kad netektų naktį pabusti alkanam. Tik pagalvok, kada bus pusryčiai! - pasipiktino jos brolis, pastumdamas ištuštintą lėkštę ir įnikdamas į aviečių sirupu aplietus ledus.
   Džinė iškart atlyžo, kai Haris jai mirktelėjo:
  -  Tegul valgo, juk aš dar nepamiršau kaip Ponia Vizli rūpinosi manimi, kad nealkčiau! Jei nori, galime šiek tiek pasivaikščioti pagrindiniu koridoriumi, - pasiūlė jis Ronio sesei. Ji apsimetė, kad svarsto pasiūlymą, nors iš tiesų baisiausiai apsidžiaugė.
   - Na, jei pažadi parodyti man savo Plėšiko planą, tuomet sutinku! Eime!
  Abu patraukė pagrindiniu koridoriumi neskubėdami, žvalgydamiesi į paveikslus, kabančius ant sienų, apie šį bei tą šnekučiuodami. Daugiausiai tarškėjo Džinė. Kai susitiko koridoriumi sklendžiantį Kruvinąjį Baroną ji išsigandusi įsikibo Hariui į parankę.
   - Labas vakaras, Barone, - pasisveikino Haris.
Paprastai šis keistas ir niūrus Hogvartso pilies vaiduoklis su niekuo nesikalbėdavo, bet šį kartą, išgirdęs Hario pasveikinimą, sustojo ir dusliu balsu, primenančiu vėjo švilpesį pro vielų tinklą, prabilo:
   - Jo čia nėra... Pasakyk kur jis... Jo nėra...
   - Ko jūs ieškote, Barone? - paklausė Haris.
   - Jo didenybės... Jo čia nėra... Pasakyk kur jis... Jo nėra...
   Vaiduoklis pastirusiomis akimis, švagždėdamas nuplaukė tolyn. Džinė, nepaleisdama Hario rankos, patraukė pečiais:
   - Juk jis trenktas! Kas žino, ką jis čia paisto!
   - Jis kažin ko labai susirūpinęs. Toks elgesys jam nebūdingas.
  
    Priešaušriu Albas Dumbldoras pabudo nuo tylaus krebždesio. Nušveitęs apklotą šalin, jis mikliai išsirito iš lovos ir įsiklausė. Nieko neišgirdęs, profesorius sugraibė prie lovos nuspirtas šlepetes ir, priėjęs prie pusapvalėje sienoje esančio lango, jį atsargiai  pravėrė.
    Gaivus oras, kvepiantis dėl nušniokštusio lietaus, iškart padvelkė vidun. Senasis burtininkas pasimėgaudamas giliai jo įkvėpė.
  Viršuje vėl tyliai krepštelėjo. Jis plačiau pravėrė langą ir persisvėręs ėmė atidžiai klausytis. Akims labiau apsipratus su tamsa, ant kairiojo pilies bokšto stogelio, Albas įžiūrėjo kažką judant. Pasiėmęs burtų lazdelę, iškišo ranką kiek galėdamas ir tarė:
    - LUMOS!
   Lazdelė sušvito nušviesdama aplinką ir melsvoje prieblandoje, sužiburiavo dvi žalios akys. Jų savininkė, tupėdama ant juodomis čerpėmis dengto stogo, rūpestingai laižė kailį.
    - Nesimiega ar ne? Puikus oras, pasimėgauti nakties gaiva, - Dumbldoras dar labiau pasilenkė ir patogiau įsitaisė ant palangės, - Ši audringa naktis, tikiuosi jūsų per daug nenuvargino?
  Katė atsigręžė į jį. Tuo metu Albas išgirdo už savęs du reikšmingus kostelėjimus ir lyg įgeltas atsisuko.
    Silpnoje naktinio žibinto šviesoje, prie miegamojo durų, stovėjo Minerva Makgonagal ir klausiamai pakėlusi antakius žvelgė į jį. Senasis burtininkas kaip mat šastelėjo nuo palangės ir susirado nupuolusias šlepetes.
     - Profesore? Jūs? Bet... kaip... - Dumbldoras sutrikęs žvilgtelėjo pro langą. Auštančio dangaus skliauto šviesa švelniai nurausvino rytinę pilies dalį. Aiškiai matėsi kairysis bokštas. Katės ant stogo nebebuvo.
   Dumbldoras tik dabar susigriebė, kad stovi vien su naktiniais marškiniais bei kepuraite ir griebė nuo krėslo apsiaustą.
     - Negirdėjau kaip įėjote, gerbiama profesore, atleiskite!
     - Labas rytas, Albai, tikiuosi nesutrukdžiau, - ponia Makgonagal taktiškai apsimetė nematanti liesų Dumbldoro kelių ir laibų čiurnų, - Jūs su kažkuo kalbėjotės?
     - Kartais... kai būnu vienas, mėgstu kai kurias mintis išreikšti garsiai, - sutrikęs teisinosi profesorius.
     - Atleiskite už tokį įžūlų įsiveržimą, direktoriau, bet turiu su jumis pasikalbėti. Tiek daug visko įvyko!
     - Lutelėkit, gerbiamoji, aš tuojau! -  žilabarzdis šmurkštelėjo už kampe stovinčios širmos ir netrukus grįžo jau apsitaisęs kaip reikiant: su kurpėmis, ilga balta tunika ir apsiaustu su auksiniais apvadais. Vešlius žilus plaukus gobė puošni burtininko kepurė, o ant nosies galo jaukiai kėpsojo nedidukai akiniai.
    Jausdamasis kur kas tvirčiau, jis oriai kreipėsi į savo viešnią:
    - Gal eikime į mano darbo kabinetą, ten bus patogiau, prašom čionai. - Dumbldoras gestu praleido profesorę pirma savęs, o pats neatsigręždamas mostelėjo burtų lazdele ir sujaukti jo lovos patalai kaip mat susitvarkė.
    Įeidamas Profesorius rankos mostu įžebė keletą storų žvakių, įstatytų į rantytas masyvias žalvario žvakides, kyšančias iš akmeninės sienos. Gražuolis feniksas Foksas miegojo, galvą pasikišęs po sparnu. Jo raudonos plunksnos švytėjo lyg ugnies pašvaistė, skleisdama kambaryje švelnią, rausvą šviesą.
     Ant sienų kabančiuose paveiksluose snaudžiantys Albo Dumbldoro pirmtakai, nekreipdami dėmesio į atėjusiuosius, ramiai sapnavo toliau. Hogvartso direktorius minkštai nugrimzdo į savo krėslą su aukšta atkalte ir pažvelgė pro akinukus į priešais jį sėdinčią Minervą:
    - Kaip praėjo jūsų kelionė, gerbiama profesore?
    - Ačiū, neblogai. Vizitas pas poną Karamelę praėjo sklandžiai, jei nekreipsim dėmesio į Magijos Ministerijos naujas įstatymų pataisas, kurios bus ne itin malonios mokiniams.
    - Ponia Ambridž vis dar nerimsta? - palingavo galvą Dumbldoras.
    - Net neketina nurimti. Tik pagalvokite, ji uždraudė Hogvartse šiemet tarptautines kvidičo varžybas, kurių mokiniai taip laukė, tiek ruošėsi ir dėjo tiek vilčių! - Makgonagal atrodė nuoširdžiai pasipiktinusi.
    - Įdomu kokiu pagrindu?
    - Albai, o nuo kada Ministerija savo sprendimams ieško pagrindų? Ir tai dar ne viskas. Vėliausiai rytoj, čionai atvyks korespondentai iš pietinės Karalystės dalies. Juos su didžiausiu uolumu atlydės Rita Nepasėda, tikras galvos skausmas!
   - Tuomet nedelsiant reikia įspėti profesorių Hagridą, - Dumbldoras ant pergamento brūkštelėjo keletą eilučių ir skambtelėjo mažu varpeliu. Pro pravirą langą įšlamėjo nykštukinė pelėda.
   - Nunešk miško sargui, - rišdamas prie kojytės ritinėlį paprašė profesorius. Paukštis klusniai išplasnojo.
   - Ir pabaigai dar norėčiau paklausti, profesoriau, gal nuskambės keistai, bet ar Hogvartse jūs nepastebėjote dedantis neįprastų dalykų?
   - Ką būtent jūs turite omenyje? - palinko į priekį Dumbldoras.
   - Na, sakysime, savaime susijaukiantys daiktai arba pėdsakai ten kur jų būti neturėtų, ar panašiai?
   - Ar kalbate iš patirties?
   - Taip. Vakar grįžusi ir užėjusi į savo kambarį, pamačiau ant komodos esančiose dulkėse, katės pėdsakus.
   - Katės pėdsakus? - nusistebėjo Albas, - Dulkėse? O iš kurgi pas jus dulkės, ponia Minerva?
   - Keista, kodėl neklausiate iš kur pėdsakai, profesoriau? - savo ruožtu nustebo ponia Makgonagal,  - O dėl dulkių, tai drįstu jums priminti, kad manęs nebuvo ištisas penkiolika valandų!
   - Nepalaikykite už bloga, gerbiamoji, bet žinant jūsų mėgstamiausią antrinę projekciją, dėl katės pėdučių jūsų kambaryje ar kur nors kitur, pavyzdžiui, ant stogo, man nuostaba nekyla!  - Dumbldoras nekaltai pažvelgė pašnekovei į akis.
    Minerva pašoko nuo kėdės, pajutusi gudriojo burtininko žodžiuose užuominą į jos katinišką įvaizdį ir užslėptą pašaipėlę.
   - Su jumis tikrai sunku kalbėtis rimtai, gerbiamasis Albai. Nežinau apie kokius stogus jūs čia kalbate, bet man užkliuvo ne vien tik tai, tačiau dabar abejoju, ar verta jums sakyti.
   - Atleiskite, senam kvailiui, - geraširdiškai šypsojosi Dumbldoras, - Aš tikrai neketinau jūsų įžeisti.
   Įduris kažkas pasibeldė ir į Dumbldoro kabinetą įėjo Haris Poteris.
  - Labas rytas, pone profesoriau, labas rytas, ponia Makgonagal, - pasisveikino jis.
   - Labas rytas, Hari, neabejoju, kad reikalas svarbus, jei taip anksti atsikėlei.
   - Nežinau, pone, tik ketinau jums pasakyti, kad man kurį laiką sapnuojasi vienas ir tas pats sapnas. Košmaras, tiksliau sakant.
  Ponia Makgonagal žvilgsniu paklausė ar jai išeiti, bet burtininkas taip pat žvilgsniu nurodė pasilikti.
   - Papasakok, vaikine, - kreipėsi jis į Harį.
   - Sapnavau save besikaunantį su Voldemortu. Aš naudojau kažkokius man nežinomus kerus, kurie sukūrė iš ugnies grandinę. Ta grandinė judėjo lyg gyva ir pakluso mano balsui. Liepiau jai nužudyti Voldemortą. Ji apsivyniojo aplink jo kūną, jis ėmė raitytis iš skausmo ir klykti. Tuomet mane patį apgaubė balti dūmai ir aš ėmiau gyvas degti. Nuo baisaus skausmo pabudau.
   Albas Dumbldoras, Hariui pasakojant, pakilo nuo savo krėslo ir sustojo priešais Harį. Jo mėlynose akyse buvo galima įžvelgti nerimą. Animagė stovėjo įsitempusi.
   - Kokie tai buvo kerai, Hari?
   - Tai, kad aš nežinau, profesoriau, neprisimenu. Pabudęs stengiausi pakartoti bent vieną žodį, bet negalėjau.
   - Ar tą užkeikimą tari šnypštūniškai?
   - Ne, tikrai ne. Tai kažkokia man negirdėta kalba.
  Haris matė, kad Dumbldoras sunerimęs. Jis vaikštinėjo po kambarį kažin ką galvodamas. Priėjęs prie lango pastovėjo ir sugrįžo.
    - O kokią  burtų lazdelę sapne tu laikai rankose?
    - Tai, kad ne lazdelę, profesoriau, - sumišęs atsakė Haris. Dumbldoras suėmė jį už pečių.
    - O ką tu laikai rankose, Hari?
    - Liepsnojantį kardą, pone!
  Burtininkas atšlijo. Veidas buvo kupinas nerimasčio.     Žvilgtelėjęs į Minervą Makgonagal, Haris išvydo išgąstį jos veide ir jam pačiam ėmė darytis nejauku.
     - Gal nereikėjo man sakyti...
     - Reikėjo pasakyti iš karto, kai pirmą kartą susapnavai tą sapną, berniuk!
     - Ar jums gresia pavojus, pone?
     - Pirmiausia tai palies tave, Hari.
     - O ką tai reiškia, pone profesoriau?
     - Tikiuosi, kad klystu, bet jei ne, tai reiškia, kad Ordinas prisikėlė ir žūtbūtinė kova su Tamsos Valdovu yra neišvengiama!