Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

18 skyrius

Haris lyg ne savomis kojomis žingsniavo koridoriumi. Visame kūne regis neliko nė lašo jėgų. Mintyse be paliovos sukosi pokalbis su Dumbldoru. "Aš greit mirsiu, Hari! "
Berniuko skruostais tekėjo ašaros. Jam buvo taip negera, kad atrodė neišlaikys. Krūtinė buvo kažko pilna, kas spaudė, plėšė iš vidaus ir neleido laisvai kvėpuoti. Per jėgą įkvėpdavo ir su rauda iškvėpdavo, ramstydamasis į sieną.
Jam nė į galvą nebūtų šovusi mintis, kad Smirdžiaus tūnota prie Dumbldoro durų po neregimuoju apsiaustu, pavogtu iš Hario lagamino, ir visa girdėta...
Išlindęs pro chimerą, Haris stengėsi tvardytis, kad sutikus ką nors netektų aiškintis ir pasakoti. Įlipęs pro Storulės paveikslą, jis tik pamojo Roniui, kad nieko pas jį neklausinėtų. Prisikapstęs prie savo lovos, pasidėjo akinius, nusispyrė batus ir, šiaip taip nusivalkstęs, akmeniu krito lovon. Užsiklojęs galvą, Haris verkė, kol užmigo.

* * *
- Labas rytas, Hari, - nelinksmai pasisveikino Ronis, - Kaip tu šiandien?
- Gyvas, Roni, - pabandė šyptelėti šis.
- Vis svarsčiau, ką tokio tau Dumbldoras galėjo pasakyti, kad grįžai toks nusiminęs? Ir žinai, nieko neišmąsčiau.
- Būtinai papasakosiu, Roni, pažadu, bet šiek tiek vėliau. Dabar mano prisiminimus saugo profesorius, o be to, bandysiu viską ramiai apgalvoti, - rengdamasis kalbėjo Haris. Susitvarkę, abu draugai patraukė į Didžiąją salę.

Mokytojų stalas jau buvo užsėstas. Sėsdamasis į savo įprastinę vietą, Haris žvilgsniu pasekė Dumbldoro dešinę plaštaką. Ji atrodė sveika lyg niekur nieko.
"Viską atiduočiau, kad man būtų tik prisisapnavę!" - pagalvojo jis. "Matyt čia tik maskuojamieji kerai."
Mokiniai dar tebesirinko. Šurmulys didėjo.
- Ko toks veidas? - prisėdusi šalia, pasiteiravo Įkyrėlė.
- Nieko, šiaip, - sumurmėjo Haris. Ronis grimasa Hermionai davė suprasti, kad Hario nekalbintų. Ji linktelėjo, trukteldama pečiais.
Džinė varpė akimis aplinkui, o ypač į "Klastūnyno " stalo pusę, bet asmens, kuris ją domino, niekur nesimatė. Nebuvo ir Niurzgos su Gyliu. Paparastai Drakas ateidavo vienas iš pirmųjų.
Visi buvo susirinkę, išskyrus tris klastuolius.

Profesorė Makgonagal atsistojo ir kreipėsi į mokinius:
- Labas rytas, susirinkusieji! Turiu jums žinią. Noriu pranešti, kad nuo rytojaus, jums prisidės Ateities Būrimo pamokos, nes šiandien vakare į Hogvartsą sugrįžta gerbiama profesorė, aiškiaregė Sibilė Treloni.
Salėje pasigirdo nusivylimo garsai. Hermiona stuktelėjo Hariui į pašonę:
- Sveikinu, Objekte! Suprantu, kad pasiilgote vienas kito!
- Liaukis, nebejuokinga, - suniurzgė Haris, bet vis vien nusišypsojo.

- Taip pat įsigalioja nauja taisyklė: nuo šiandienos kerėjimo katilų nesinešiojate, bet paliekate nuodų ir vaistų laboratorijos mokomąjame. Kodėl - nežinau. Taip nurodė ministerija. Ir dar - paankstinamas miego režimo laikas. Nuo šiandien po devintos valandos vakaro, turite būti savo kambariuose. Už tai atsakingas ponas Filčas, - Makgonagal atsisuko į ūkvedį, kuris sėdėjo ant kelių laikydamas savo Ponią Noris.
- Magijos ministerijos pirminkė Doloresa Ambridž asmeniškai nurodė ponui Filčui, kad jis gali pagal savo nuožiūrą parinkti vieną bausmę patiems nedrausmingiausiems mokiniams.
Sulig šiais žodžiais, ūkvedys grėsmingai sužlegino atsineštas surakinamąsias grandines, prie kurių buvo pritaisyti spaustuvai rankų pirštams.
Mokinių nugaromis nuėjo pagaugai. Filčas atrodė neapsakomai patenkintas.

- Taigi, jūsų nusižengimai bus svarstomi Hogvartso profesorių taryboje, o nerandant pateisinamų priežasčių, būsite atiduoti pono Filčo valiai. Tiek naujienų. O dabar - pusryčiai! - Makgonagal suplojo delnais ir ant stalų radosi maistas, bei gėrimai.

* * *
Drakas, apsisupęs neregimuoju apsiaustu, spėriai žingsniavo į Dumbldoro kabinetą. Prie chimeros nusisiautė, pasakė slaptažodį ir nėrė vidun. Netrukus jau stovėjo priešais apvaliojo kambario duris. Būdamas tikras, kad užrakinta, dėl visa ko truktelėjo rankeną į save. Durys laisvai atsidarė. Tai Smirdžių išgąsdino. Gal čia pasala? O gal viduje kas nors yra? Jis tvirčiau įsisupo į apsiaustą ir atsargiai žengė vidun. Nieko nenutiko.
Žvairuodamas į snaudžiantį Foksą, Drakas pirštų galais pritykino prie žvilgančio kardo, uždaryto po stikliniu gaubtu. Paėmęs į vieną ranką burtų lazdelę, o į kitą atsineštąjį kardą, nugvelbtą iš trofėjų kambario, Smirdžius tarė:
- Exemplum!
Akimirksniu abu kardai tapo vienodi. Atsineštojo, regis, niekaip negalėtum atskirti nuo tikrojo. Tebelaikydamas delne netikrąjį kardą, Drakas vėl tarė, nukreipdamas lazdelę į stiklinį gaubtą:
- Verto novis!
Vagišius pajuto, kaip delną nusvarino tikrojo kardo svoris ir jis nedelsdamas pasikišo jį po neregimuoju apsiaustu. Netikrasis kardas liko gulėti po gaubtu, nėmaž nesiskirdamas nuo ten buvusiojo. Drebančia širdimi, Smirdžius pasiskubino dingti, kol jo nesučiupo.