Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

8 skyrius

   Kai Haris sugrįžo į savo kambarį, rado Ronį jau atsikėlusį. Jis sėdėjo ant savo sujauktos lovos susirietęs, abiem delnais užsidengęs veidą.
   - Tau bloga? Nenustebčiau, po tokios tavo vakarienės..
   - Hari, prašau, būk draugas, nužudyk mane!
   - Ką?
   - Paversk mane kuo nors! Paversk kokia nors šlykštyne ir užmink!
   - Ką tu čia svaičioji?
   - Hari, mano brangus drauge, - gedulingai užtraukė Ronis, - Jei daugiau nepasimatytumėm, būk geras mano sesei, būk jai kaip brolis vietoj manęs, žinau tu būsi už mane geresnis...
   - Roni, vožtelsiu tau jei nenustosi!
   - O taip, taip! Vožk man! Vožk taip, kad nebepakilčiau, kad nereiktų man šiandien eiti pas Sneiiiipąąąąą... - užbliovė Ronis, o Haris pratrūko kvatotis.  Vizlis pakėlė galvą ir priekaištingai pažvelgė į draugą:
   - Juokiesi... Juokis... Juokis...
   - Liaukis, juk tai tik paprastas darbas. Padarysi ir bus baigta.
   - Jei kas ir bus baigta tai mano gyvenimas, brangiausiasis Hari!
- vos neverkė vargšas Ronis. Haris neišmanė nei kaip jį guosti.
  - Gal man pasiversti tavimi ir nueiti į tą laboratorinį?
  - Tikrai dėl manęs tą padarytum, Hari?
  - Kodėl ne, tik reikia pasigaminti tokį eliksyrą, kurio profesorius Sneipas nežinotų, antraip nespėjus man atsisėsti į suolą būčiau atverstas! Turim penkiolika minučių, galim pradėt, kur mano katilas?
  Ronis sukrizeno iš Hario sąmojo ir, šiek tiek nurimęs, ėmė rengtis.
   - Kažin, ko griebsis nuodingasis, jei susimausiu?
   - Nieko jis nepadarys, blogiausiu atveju atims taškus, o Hermiona juk netruks mums juos sugrąžinti, - šypsojosi Haris.
   - Norėčiau būti toks optimistas kaip tu. Girdėjai, grasino antriems metams palikti.
  - Nurimk, jei taip nutiks, mes kažką sugalvosim, juk tam ir yra draugai.
  - Ačiū, Hari, jei čionai gyvenčiau vienas, jau būčiau negyvas!
  Haris jam nestipriai kumštelėjo.
    - Liaukis taukšt nesąmones, eime, - juokėsi jis, lįsdamas lauk pro paveikslo rėmus  į koridorių. Ronis ropštėsi paskui.
  Didžioji salė jau buvo pilnutėlė. Visi profesoriai, įskaitant ir garbųjį Rubėjų, sėdėjo įprastinėse savo vietose. Minerva Makgonagal, suplojusi delnais,  davė ženklą nematomiems virėjams ir pusryčiai prasidėjo.
   Haris apžvelgė mokinius. Abigailės nesimatė ir šiandien. Jis kumštelėjo Hermionai ir, galvos judesiu, parodė link mokytojų stalo. Dauguma valgytojų sužiuro į tą pačią pusę. Pamažu garsai tilo. Visi ėmė žvalgytis ir stebėtis, išvydę neregėtą vaizdą - priešais Albą Dumbldorą, nulenkęs galvą, graudžiai stypsojo Kruvinasis Baronas.
  Didžiojoje salėje įsivyravo tyla. Tokio akibrokšto iš jo niekas nelaukė ir nesitikėjo. Suakmenėję mokiniai laukė kas bus. Visi norėjo žinoti kas atsitiko. Visi norėjo išgirsti švelpiantį vaiduoklio balsą. Pirmasis prakalbo Dumbldoras.
  - Gerbiamas Baronas tegul pasako, kas neduoda jam ramybės!
  -  Jo Didenybės nebėra... pasakyk kur jis... jo nebėra...
  - Kada jis dingo, Barone?
  - Kai debesis temdė dangų... kai naktis artėjo... ir jo nėra..
  Aplink stalus sušnarėjo kušdesiai.
  - Ką jis pasakė?
  - Apie ką jie kalba?
  - Ša, tylos, leiskit paklausyt..
  Dumbldoras anaiptol netroško kalbinti vaiduoklio visų Hogvartso mokinių akivaizdoje, bet žinodamas komplikuotą Kruvinojo Barono charakterį, pasiryžo tęsti.
   - Ar didysis Baronas žino, kur dingo jo Didenybė?
    - Jo Didenybė negrįžo .. Jo nėra.. Jo niekur nėra..
   - Gal Baronas norėtų eiti jo ieškoti?
    - Baronas nori išeiti iš pilies visam laikui...
    Albas Dumbldoras mostelėjo burtų lazdele:
     - Paleidžiu! - ir nuo vaiduoklio nukrito sidabriniu krauju išteptas apdaras. Šmėkla liko su švariu rūbu. Sušniokštęs lyg vėjas, vaiduoklis pranyko.
   Dručkis Vienuolis, ašarodamas žegnojo orą, Pilkoji Dama verkė,
    o Beveik Begalvis Nikas tik dūsavo.
  Mokiniai dalijosi ką tik įvykusio įvykio smulkmenomis mėgindami suprasti, kas gi čia ką tik nutiko.
   Iškart po pusryčių, "Grifų Gūžtos" ketvirtakursiai, be itin didelio ūpo, patraukė link nuodų ir vaistų laboratorijos, esančios nykiuose pilies požemiuose. Ronis Vizlis ėjo  nuknerpęs galvą tarsi į mirtį.
   Iš profesoriaus Sneipo kabineto šmurkštelėjo "Švilpynės" pirmakursė Pėja Landė, Gario Landės, akiniuoto berniukėlio,šiek tiek primenančio Harį Poterį, sesutė. Abu vaikiukai mokėsi tame pačiame koledže.
  - Labas, - užkalbino ją Hermiona, - Kaip sekėsi?
  - Labas rytas, teta Hermiona, ačiū, gerai, aš gavau penkis taškus!
  - Oho, kokia šaunuolė! Ar mokytojas labai piktas?
  - Visai ne, teta Hermiona, jis šypsojosi ir buvo geras!
  - Šit kaip! Puiku! Štai tau saldainis, kad esi tokia mandagi, bet gali ir nevadinti manęs teta, - paieškojusi kišenėje, Įkyrėlė padavė mergytei saldainį ant kotelio.
  - Gerai, ačiū, teta Hermiona! - juodaplaukė žaviai nustriksėjo koridoriumi aukštyn.
  - Ar jai viskas gerai? - sumurmėjo pasekdamas ją žvilgsniu Ronis.
  Ketvirtakursiai sugužėjo vidun. Profesorius Severas jau stovėjo tarpsuolyje ir rūsčiai žvelgė laukdamas kol visi susės, todėl jaunieji magai pasistengė kuo greičiau įsitaisyti ir nustoti brazdėti. Mokytojas spėriai priėjo artyn, čiupo Nevilį už ausies, tylėdamas nutempė prie durų ir, be jokių ceremonijų, išmetė į koridorių. Lygiai taip jis išgrūdo ir Ronį Vizlį, nieko neaiškindamas ir nekreipdamas dėmesio į jo prieštaravimus.
  - Jei po pamokos jūsų čia nebus, lėksit lauk iš Hogvartso, - pro sukąstus dantis iškošė Sneipas ir užtrenkė duris.
  - Bet kaip suprast? Ką mes šį kart padarėm? Ei! Rimtai, kad bent būtų paaiškinęs! Kas per nesąmonės! - nirto Ronis.
  - Patariu tau nurimt, kad nebūtų dar blogiau, - sukuždėjo Nevėkšla. Dar kiek pamarmėjęs, Ronis užsičiaupė.
   Praslinkus pusvalandžiui, koridoriumi, plevėsuodamas žaliakraščiu apsiaustu, atšvytravo Drakas Smirdžius. Pamatęs ant grindinio susėdusius abu bičiulius, pašaipiai vyptelėjo:
  - Ko čia voliojatės? Pildot anketas į Nevertėlių kursus?
  - O pats ko čia šlaistaisi, kietuoli?
  - Aš čia su asmeniniais reikalais, tavo žiniai!
Atsivėrė durys ir  kyštelėjo juodaplaukė galva.
  - Visi trys vidun!
  - Asmeniniai reikalai, ką? - grėsmingai sušnypštė Vizlis Drakui į ausį.
  - Atsikabink!
  - Prašau laikytis tylos! - trinktelėjo lazdele į stalą mokytojas. -Laiko nedaug, todėl kalbėsiu trumpai. Prašom pasakyti kas čia toks, - profesorius priėjo prie uždengto dubens, stovinčio ant jo stalo, kurį buvo atnešęs Hagridas, nukėlė dangtį ir sklandymo kerais iškėlė keistą gyvūnėlį, kuris vangiai judino galūnes ir atrodė leisgyvis. Nuo jo, atgal į dubenį varvėjo tirštos, gelsvos, kokčios gliaumos.
  - Gal kuris iš trijų besitaisančiųjų žino?
  Ronis nuožmiai dėbtelėjo į "asmeniniais reikalais atėjusį" Smirdžių, kuris nudavė itin uoliai apžiūrinėjąs ore besivartantį, glitų, ilgakaklį driežą primenantį gemalą.
  - Gaila, būčiau skyręs taškų, atsakiusiajam. Panele Įkyrėle, jei norite, apšvieskite nežinančius.
  Hermiona pašoko suole ir išpyškino:
  - Čia yra pelkinis pliurziašaudys, gyvenantis atogrąžų pelkynuose, bet prisitaikantis ir prie vėsesnio klimato. Pastaruoju metu ši rūšis yra beveik išnykusi. Šio gyvūno savybės - nuodingas, pro analinę angą ištrykštantis mėšlas gali nudeginti odą. Žolėdis, dauginasi perėjimo būdu, patelės viduje susiformuoja kiaušiniai ir ten pat šiltai perinami, nešiojami tris mėnesius, kol gimsta natūraliu būdu ir yra žindomi iš pieno liaukų esančių ant nugaros. Patelė turi abi chromosomas. Patinėliai apvaisinime nedalyvauja. Tai įvyksta į metus vieną kartą. Vidutinė pelkinio pliurziašaudžio gyvenimo trukmė apie dvidešimt metų, svoris - nuo trijų, iki šimto penkiasdešimties kilogramų.
  Hermionai pasakojant, profesorius nenuleido akių nuo Drako, Ronio ir Nevėkšlos. Mokinei nutilus, jis nuleido gyvūnėlį atgal į dubenį ir uždengė dangtį.
  - Sėskit, Įkyrėle, taškų neskirsiu, nes savanoriškai atsakėte į kitiems skirtą klausimą. Kadangi šiandien Vizlis su Nevėkšla neatėjo taisomąjam darbui, o Smirdžius nesugebėjo darbo atlikti teisingai...
  - Profesoriau, kaip suprasti - neatėjom? - neišlaikė Ronis.
  Eliksyrų meistras šiandien išties buvo labai tolerantiškas.
  - Vizli, pamėgink padirbėti savo žuvies smegenimis ir prisimink, ar nebuvau sakęs ateiti PRIEŠ pamokas? - mokytojas sustojo prie pat prasikaltusios trijulės, juodu žvilgsniu gręždamas raudonas virkščias. - Taigi, nusprendžiau laboratorinio darbo jums neskirti, kurso kartojimui, bet leisti šiandien atlikti praktiką pas magiškų gyvūnų priežiūros profesorių. Kai kurie iš jūsų esate ten talkinę ir anksčiau, tad nebus nieko sudėtingo.
  Ronis pergalingai atsiduso, netikėdamas savo ausimis. Drako ir Nevilio veiduose švietė akinamos šypsenos.
  - Šiandien jis tikrai geros nuotaikos! - džiugiai stebėdamasis šnipštelėjo Ronis Hariui, - Negaliu patikėt!
  - Gal žinote, profesoriau, kokį darbą mums reiks atlikti pas Hagridą? - įsidrasinęs paklausė Smirdžius.
  - Jūs atliksite pelkinio pliurziašaudžio sėklidžių šalinimo darbą, - ramiai atsakė nuodų ir vaistų dėstytojas.
  Trejeto fizionomijos ištyso.
  - Kąąą ? - išsižiojo Drakas.
  - Negali būti! - suvaitojo Nevėkšla.
  - Baikit! Juk tai šlykštu! - pasipiktino Ronis, jausdamasis kuo pikčiausiai apgautas, - Kaip tai susiję su jūsų pamoka?
  - Net labai susiję, Vizli, - imdamas prarasti kantrybę suurzgė profesorius, - O gal pageidauji laboratorinio dabar pat? Aš ne prieš!
  Nelaimingas Ronis suprato, esąs spąstuose ir nuleido galvą.
  - Gerai jau...
Severo Sneipo lūpomis prabėgo šypsnio šešėlis.
- Tau tai bus tik į naudą, Vizlių sūnau, - pamokomai tarė klastingasis mokytojas, - Galvą guldau, tu nebūsi girdėjęs, kad vienas kraujo lašas, paimtas iš šio gyvūno sėklidžių, yra pagrindinis ingridientas gaminant Išminties eliksyrą!
  - Nejaugi? - sarkastiškai atsiliepė Ronis, kurio žandai liepsnote liepsnojo, - Tuomet, profesorius, tikriausiai būsite jį vartojęs, jei kalbate taip užtikrintai! Juk ne veltui jūs pas mus esate TOKS PROTINGAS!
  Suerzintas šitokio neregėto įžūlumo, Severas Sneipas net sudrebėjo. Jis staiga pasisuko į Ronį, žybteldamas akimis ir, pakėlęs vieną antakį, pagiežingai atsakė:
  - Ak, Ronaldai, patikėk, net jeigu aš būčiau gimęs TOKS BEVILTIŠKAI BUKAS kaip tu, tai dar prieš patekdamas į Hogvartsą, būčiau tą gėrimą pasigaminęs ir panaudojęs pagal paskirtį! - jis pasilenkė prie išraudusio išsišokėlio, - Bet tau, kaip matau, tavo bukumas nė kiek netrukdo! Priešingai - jis netgi labai tinka prie tavo kvailos fizionomijos! - profesorius atsitiesė ir, susidėjęs rankas už nugaros, oriai nuėjo prie savo stalo.
  - Pamoka baigta, o jūs trys - pas raktininką!
  - Na ką, gavai? - Sušnypštė Hermiona rinkdamasi daiktus, - Irgi mat, sugalvojo su profesoriumi Sneipu kirstis! Gal dar iškviesk jį į dvikovą, kietuoli?
  - Neatmetu tokios tikimybės! - sušniokštė Ronis įdūkęs, dideliais žingsniais palikdamas jam atgrasią nuodų ir vaistų laboratoriją.
                                         *    *    *
       Mažajame Hengltone, ant iškilios kalvos stūksančiame apleistame dvare, mažas drūtas žmogelis uoliai kurstė židinį.         Susirietęs dvilinkas, jis dėjo stambias medžio pliauskas į ugnį, kuri jas uždegdama rijo, spjaudydama auksinių kibirkščių spiečiais. Apvalus veidas, su stambiais priekiniais dantim, mažom akutėm ir pasišiaušusiom rudom kudlom, priklausė Piteriui Trumpuliui, kurį artimesni bičiuliai vadindavo Kirmiu.
  Drėgnoje patalpoje, nuo spragančio židinio, sklido maloni šiluma, o gelsva ugnies šviesa apšvietė kadaise buvusį gražų kambarį.
    - Štai, Valdove, prašom arčiau, - pataikūniškai meilikaudamas, trumpasis žmogelis atsargiai stūmė didelį krėslą prie židinio.
       Krėsle kažkas buvo. Tartum tumulas audeklo, kurio juodame fone bolavo šviesi dėmė. Tas kažkas palengva sujudėjo, šviesi dėmė pakilo, netvirtai siūbuodama į šonus ir vėl bejėgiškai nusviro. Iš pirmo žvilgsnio galima  būtų pamanyti, kad tai mažas silpnas kūdikis, įsuptas į apsiaustą ir vos nulaikantis galvytę, bet malkai įsidegus smarkiau,ir aiškiau apšvietus krėslą, buvo matyti, kad tai ne šiaip kūdikis.
   Juodose medžiagos klostėse, susirietęs kamuolėlin, kiurksojo padaras, primenantis pusiau žmogų, pusiau roplį.
   Jo neįtikėtinai ilgos laibos galūnės, buvo sukryžiuotos ir pritrauktos prie menko, kaulėto, blyškia oda aptraukto kūnelio, kuris vietom buvo pasidengęs juodai raudonais žvynais.  Didelė, plika galva, su perkarusiu stuomeniu laikėsi sujungta plonučiu menku kaklu, kuris regis, niekaip nevaliotų jos išlaikyti. Bet už vis kraupiausiai atrodė siauras būtybės veidas, be lūpų, neturintis nosies, tik įkypus plyšelius, kurie atstojo šnerves.      Didelės, užmerktos gyvio akys vangiai judėjo ir markstėsi, tarsi neįstengdamos atplėšti sulipusių vokų. Ugnies atspindžiai blizgėjo an jo drėgnos, gleivėmis pasidengusios odos.
  - Praverk duris... - pasigirdo tylus kušdesys, tarsi mirštančio atodūsis.
  - Taip, Valdove, tuojau! - žmogutis skubiai nukurnėjo ir pradarė duris į koridorių. Tada grįžo ir vėl prilinkęs stovėjo, pasiruošęs bet kada patarnauti keistąjam savo Valdovui.
   Padaras regis buvo labai silpnas. Jo pravira burna su pertrūkiais gaudė orą, kuris, sunkiai iškvepiamas pro šnervių plyšelius, kėlė švilpiantį šnypštimą.
  Koridoriuje pasigirdo aštrus džerškiantis garsas, lyg vienas į kitą trintųsi du šiurkštūs paviršiai. Durys prasivėrė plačiau ir vidun įsliuogė milžiniška gyvatė. Žiburiuodama geltonom akim ir kyščiodama juodą dvišaką liežuvį, ji keletą kartų apsivijo apie krėslą su padaru ir padėjo savo siaubūnišką galvą prie pat jo blyškaus veido. Tuomet pražiojo savo šnypščiančius nasrus, apnuogindama kraupų blizgantį dantį.
   Gyvis, apžiojęs burna jos aštrų geluonį, ėmė žįsti...
  Tarnas užmerkė akis, nenorėdamas matyti šios scenos. Kaip nors labiau išsiduoti apie savo pasišlykštėjimą  jis nieku gyvu nedrįso. Nedrįso net krustelėti, kol jo Valdovas stiprinosi.
  Po kiek laiko būtybė atsitraukė nuo gyvatės nasrų. Baisingoji roplė liko gulėti kaip gulėjusi, padėjus galvą šalimais. Padaras ėmė alsuoti lygiau ir galiausiai atmerkė akis. Lyg dvi žarijos sublizgo prietemoje jo raudonos akys, vertikaliai įrėžtais vyzdžiais.
   - Ačiū, Nadžine, - pratarė jis plonu balseliu. Atrodo, kad ji suprato, nes švelniai bakstelėjo snukiu jo galvą, tartum pabučiuodama.
  - Kirmi, turėsi kai ką padaryti, - kreipėsi į žmogelį, kuris krūptelėjo, išgirdęs savo vardą.
  - Daug galvojau.. ir sukūriau planą... - padaras kalbėjo tyliai, taupydamas jėgas ir stabtelėdamas atsikvėpti.
   - Valdove, juk žinote, kad padarysiu viską, bet ką, kad tik...
   - Tylėk, menkysta... leisk pasakyti, kol dar turiu jėgų... - tyliai šnypštė jis, - Mieloji Nadžinė man palaiko gyvastį... bet to negana... kad atgaučiau kūną, reiks imtis kerų... o tam aš per silpnas... o tu niekam tikęs...
   - Tik įsakykit, Valdove..
   - Sakiau tylėk! - pramerkė pykčiu žaižaruojančias akis sutvėrimas, - Esi padugnė, kokių reta... bet vis tiek geresnis už likusius atmatas... klausykis, nes turėsi viską atlikt neklysdamas... man reikia gyvasčio... tikros šiltos jėgos... paduok man Gyvybės akmenį...
  - Prašom, mano Valdove, štai, - Kirmis išėmęs iš skrynutės juodą tviskantį agato akmens luistą, tabaluojantį ant storos sidabro grandinėlės, prinešė prie jo burnos. Siaura belūpė burna prasivėrė ir pasigirdo gyvačių kalba:
  - Šššasssiiiliiisssaaalaaaššš...    (akis  sužavėk)
    fffooossseeelllooosssaaašššiiisss... (širdį  paverk)
    Laaašššaaalaaašššiiifffooosss...     (mintis užvaldyk)
  Keletą akimirkų patylėjo, kaupdamas jėgas ir vėl tarė:
     - Dabar padalink akmenį į dvi dalis... vienas liks man, kitą nuneši į Hogvartsą...  Padarysi taip, kad ta ruda mergiotė jį rastų ir pasiimtų... 
  - Ta su kuria jūs rašinėjotės, Valdove? - pasitikslino Kirmis.
  - Būtent... jos sieloje yra tai... kas man suteiks jėgų... nedelsk, eik...
  - O kaip gi jūs, Valdove?
  - Mane pasaugos mieloji Nadžinė...  Nešdinkis...
   Drebėdamas kaip epušės lapas, Kirmis židinin užmetė dar malkų, tada sumurmėjo kažkokį burtažodį ir akmuo perskilo pusiau, pavirsdamas į du pakabukus. Vieną dalį jis atsargiai užkabino ant kaklo savo valdovui, o kitą paslėpė kišenėje. Tada pavirto juodu dūmų kamuoliu ir išnyko.
   - Mieloji Nadžine...- sušvagždėjo padaras, -  Koridoriuje prie durų stovi senas žiobaras... jis į mus žiūrėjo ir klausėsi ką mes kalbėjom... aš tau jį skiriu vakarienei... kai pavalgysi grįžk pas mane... tik būk atsargi rydama... jis turi medinę koją... eik...
   Juodai geltona baisybė vikriai nuvingiavo durų link.