Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

11 skyrius

  Pavakare Kings Kroso stoties perone žmonių buvo nedaug. Keletas sėdėjo viduje, vienas kitas būrelis šnekučiavosi lauke, dar pora vyriškių susėdę traukė cigarą. Traukinys turėjo atvykti dar negreit.
       Mažas berniukas žaidė, prilytoje balutėje plukdydamas didelį sausą klevo lapą, vis pasižiūrėdamas į savo mamą, kuri sėdėjo šalimais ant suolelio ir kalbėjosi su tėčiu.
    Vaiko dėmesį patraukė keistas šlamėjimas ir tylus vėjo švilpčiojimas. Jis atsisukęs pamatė, kaip tolėliau ant žolės nutūpė juodas paukštis, vos neparvirsdamas ant šono. Staiga toje vietoje radosi pikta moteriškė ir išsigandęs mažas vyrelis. Moteriškė barėsi ir vis užtvodavo vyreliui per sprandą su rankinuku.
   - Tu, bukas kupranugari, ką sau manai? - plumpt! - Per tave praradau pačius svarbiausius faktus! - plumpt! - Kas tavęs prašė
mane tempti iš ten, kol nepamatei sutarto ženklo! - plumpt plumpt plumpt!
   - Tetulyte! Tetulyte, liaukitės! Susimildama, nustokit! Antai, žiobariukas į mus žiūri!
  - Kai tave nudėsiu, nebus į ką žiūrėti! - įsiutusi Magijos žinių  redaktorė, dėl viso pikto, dar kartą plumtelėjo rankinuku susirietusiam vyriokui per šoną ir, pastvėrusi už skverno, nusitempė į nuošalesnę vietą, kur nesimatė žmonių.
  - Tuoj pat nešk mane atgal, nušiuręs vištpalaiki, ir nedrįsk daugiau iškrėsti nieko panašaus!
  - Gerai, gerai, tetulyte, tuojau! - vyrytis vikriai apsisuko aplink savo ašį ir pavirto dideliu varnu, žvilgančiomis plunksnomis.     Tetulytė Rita dar pagrūmojo jam savo smulkiu kumštuku ir pasivertė į stambų juodą mėšlavabalį. Kranklys jį atsargiai suėmė snapu ir nuplasnojo atgalios į Hogvartsą.
  
    Rytas Hogvartse prasidėjo kaip įprasta. Mokiniai pamažėle rinkosi į Didžiąją salę pusryčių, o ant mokytojų stalo, elfų atneštos, jau "garavo" šviežutėlaitės "Magijos Žinios". Minerva Makgonagal, nujausdama ten esant nemalonią rašliavą, atsargiai atvertė viršelį ir neapsiriko. Kone per visą puslapį plytėjo Albo Dumbldoro nuotrauka stambiu planu ir skandalinga antraštė: " Dėl neadekvataus Hogvartso direktoriaus elgesio vakar trims mokiniams grėsė mirtinas pavojus! Vienas iš nukentėjusių mokinių - Magijos ministerijos komiteto pirmininko Liucijaus Smirdžiaus sūnus Drakas. Plačiau apie tai skaitykite 3 puslapyje."
     - Niekingas bulvarinis skaitalas! Kaip visada iš lubų laužti tauzalai! Tai jau darosi nebepakenčiama! - ji piktai nušveitė laikraštį per pusę stalo.
     - Labas rytas, profesore! Ar vėl mus apšlovino panelė Nepasėda? - imdamas laikraštį ir sėsdamasis į savo įprastinę vietą, nusijuokė Dumbldoras. Jis atvertė trečiąjį puslapį ir įniko skaityti, nesitverdamas smalsumu: "Vakar Hogvartse, burtų ir magijos mokykloje, buvo vykdomas žiaurus susidorojimas su trimis mokiniais.
       Magiškųjų gyvūnų priežiūros dėstytojas, pusmilžinis profesorius Rubėjus Hagridas, pačiu primityviausiu (ir pavojingiausiu) būdu, vykdė veterinarinę apžiūrą pelkinių pliurziašaudžių jaunikliams. Šie gyvūnai itin reti ir jų elgesys iki galo nėra ištirtas. Nepaisant to, trys ketvirtakursiai buvo priversti tiesiogiai kontaktuoti su nenuspėjamais gyvūnais t.y. eiti į jų gardą, imti iš motinų jauniklius plikomis rankomis t.y. nenaudojant jokios magijos, kai pats gyvūnų "specialistas" saugiai stovėjo UŽ TVOROS ir apsunkindamas mokinių padėtį, liejo ant jų stiprią vandens srovę.
      Galiausiai mokiniai buvo užpulti agresyvios patelės, kuri juos atakavo iš arti. Tik laimingo atsitiktinumo dėka vaikams pavyko ištrūkti iš įnirtusių gyvūnų gardo. Du "Grifų Gūžtos" mokiniai atsipirko išgąsčiu, o Magijos ministerijos komiteto pirmininko Liucijaus Smirdžiaus sūnus, pavyzdingiausias "Klastūnyno" koledžo mokinys, Drakas Smirdžius, skaudžiai susitrenkė, gelbėdamas gyvybę ne tik sau, bet ir kitiems dviems mokiniams. Jo kūnas nusėtas mėlynėmis ir jis stipriai persišaldė po šalta vandens srove.
      Rubėjus Hagridas "į pagalbą" atskubėjo tik tuomet, kai vaikai, savo jėgomis, jau buvo ištrūkę iš gardo. M.G.P. (magiškų gyvūnų priežiūros) dėstytojas išdrįso kaltinti Hogvartso nuodų ir vaistų mokytoją profesorių Severą Sneipą, neva jis varu atvaręs tris mokinius savo nuožiūra atlikti pavojingosios praktikos. Tuo metu Hogvartso direktorius Albas Dumbldoras net nežinojo, kad trims jo mokiniams grėsė mirtinas pavojus.  Korespondentas Danas Žurnaliūga patvirtina, kad tą dieną A.Dumbldoro elgesys atrodė neadekvatus.
   Pasak jo, Dumbldoras duodamas interviu, tiesiog pabėgo iš savo kabineto šaukdamas, kad -  " katė yra ne katė!". Ką reiškia tokie jo žodžiai ir ar jis pajėgs toliau eiti Hogvartso direktoriaus pareigas, išsiaiškins Magijos ministerijos vyriausioji taryba. Ar  R. Hagridas teisėtai laiko tokius retus ir pavojingus gyvūnus, ir ar turi atitinkamas saugumo sąlygas jų priežiūrai, bus aiškinamasi."
   Dumbldoras padėjo dienraštį ir kikendamas nusivalė ištryškusias nuo juoko ašaras.
   - Ir kaip jūs pajėgiate šitaip optimistiškai pakęsti visą šį šlamštą, - su gaižumu balse tarė Makgonagal.
   - Juokas - dalykas rimtas! - subosijo atsisėdęs savo vieton Hagridas ir prisitraukė laikraštį. Perskaičius Nepasėdos straipsnį jo barzdotame veide šmėstelėjo liūdesys.
   - Rupūs miltai, grikių košė... Na va, regis prisidžiaugiau. Dabar pradės landžioti visokie ministerijos pasturlakai, neduos ramybės.
  Atsisėdęs profesorius Sneipas taip pat permetė akimis rašliavą, bet jo veide nešmėstelėjo jokia emocija. Jis tik pastūmėjo dienraštį tolėliau, daugiau juo nesidomėdamas. Susirinkę likusieji dėstytojai gyvai dalinosi Ritos Nepasėdos pateiktomis naujienomis, reikšdami tarpusavyje įvairiausias nuomones.
   Mokiniai jau buvo susėdę aplink stalus ir laukė patiekiamo maisto. Grifų gūžtos vadovė pakilusi iš savo vietos suplojo delnais:
   - Metas pusryčiams!
   Darbščiųjų nematomų elfų dėka, ant visų stalų radosi kalnai įvairiausių sumuštinių, skrebučių, vaisių ir uogų džemo, pakvipo garuojanti arbata, pilstoma kakava, o ant mokytojų stalo gardų aromatą skleidė kava.
    Haris, pažvelgęs virš Džinės pakaušio "Švilpynės" stalo link, išvydo Abigailę ir vos nepaspringo kąsniu. Jam stipriai kosint, Įkyrėlė padaužė kumščiu nugarą:
  - Atsargiau, neryk stačiais kąsniais kaip koks Ronis! - ji pasekė Hario žvilgsnį ir net sustingo iš nuostabos, pamačiusi gobtuvą tarp pirmakursių "švilpukų". - Oo, pagaliau ir  panelė pražuvėlė teikėsi pasirodyti!
  Abigailė gyvai šnekučiavosi su Lude Sniegena, kuri nusinešė savo lėkštę nuo  grifiukų stalo pas švilpukus ir atsisėdo prie jos. Sukišę galvas abi apie kažką kuždėjosi, retkarčiais sukikendamos. Hermionai pasirodė, kad regi iš po gobtuvo kyšančią ugninių plaukų sruogą ir ji staiga prisiminė, jog tuomet matė Abigailę turint vešlius raudonus plaukus.
  - Kas tau neleidžia su ja susidraugauti? - kumštelėjo ją Ronis, pastebėjęs kur žiūri jos akys, - Merginoms, regis, tai lengvai pavyksta...
   - Tai gal eik ir pats pamėgink! Jei nori, paversiu tave mergaite! - sugavusi Ronio balse ilgesingą gaidelę, atšovė Įkyrėlė.
   - Ačiū, nereikia... - burbtelėjo Ronis nuleisdamas akis į sumuštinį lėkštėje.
  Džinė smalsiai atsigręžė pažiūrėti, kas taip sudomino jos bičiulius ir pamačiusi Abigailę, pajuto plykstelint jai priešiškumą, kaip ir pačią pirmą mokslo metų dieną.
    Ji piktai nusisuko ir, dirstelėjusi pro savo brolio pečius, bei Žiemos Vėjavaikės nugarą, išvydo įsmeigtą Drako žvilgsnį į ją. Sutrikusi staigiai nuleido akis. Širdį smilktelėjo ir Džinė neišdrįso daugiau pažvelgti į jo pusę. Ji dar nebuvo pasiruošusi žaidimui, kurio ketino imtis, todėl norėjo viską gerai apgalvoti.
     Džinė juto šiltą pakabučio akmenį, kuris buvo tik jos vienos paslaptis ir stebėjosi savo kvailu sutrikimu prieš Smirdžiaus žvilgsnį. " Gražiausia!" - piktai mąstė ji, gerdama arbatą. " Ką jis šįkart sugalvojo, kad taip žiūri? Ir iš vis, ko aš čia kreipiu dėmesį į kažkokį susireikšminusį klastūnyno ponaitį! " Rudaplaukė akies krašteliu pastebėjo, kad Drakas įsijautęs kalbasi su savo draugeliais, į ją daugiau nežvilgčiodamas. Tada nukreipė akis į Harį, kuris tuo metu nenuleido akių nuo "Švilpynės" stalo, kur sėdėjo gobtuvuotoji. 
   Akmuo ant jos krūtinės sutvaskėjo piktu karščiu ir panelė Vizli, pastačiusi tuščią puodelį šiek tiek garsiau negu derėjo, pakilo ir  išėjo neatsigręždama.
  Mokiniai po truputį ėmė skirstytis kas sau.
  - Ką nors aptikai vakar bibliotekoje? - paklausė Haris greta einančios Įkyrėlės.
  - Madam Pensnė maloniai liepė man nešdintis lauk, pasakė  neva kažkur skubanti ir užrakino biblioteką man prieš pat nosį. Eisiu šiandien, o jeigu pasikartos kažkas panašaus, pasinaudosiu atrakinimo kerais, bet savo tikslą pasieksiu. Hari? Tu iš vis klausaisi? - ji atsisuko ir, pamačiusi Poterį stovintį ir spoksantį į paveikslą ant sienos, sugrįžo.
   - Į ką čia taip žiūri?
  - Anksčiau nesu čia jo pastebėjęs, - sumurmėjo Haris, akimis tyrinėdamas kažkokios sodybos ant kalnelio atvaizdą.
  - Nematau čia nieko ypatinga, - gūžtelėjo pečiais Hermiona, - Paveikslas kaip paveikslas. Matyt kažkoks keistuolis nutapė, - žvelgdama į nederančius prie bendro vaizdo gyvulio griaučius, padarė išvadą Įkyrėlė.
  Hariui pasirodė, kad paveikslas gyvas, kad medžiai ošia linguodami šakomis, dangumi lėtai plaukia debesys. Atrodė, kad net girdi paukščių balsus, sklindančius iš jo. Ir kas keisčiausia, Haris galėjo prisiekti, kad jam žiūrint, viename namo lange sužibo žiburys.
   - Einam, pavėluosim į pamoką! - truktelėjo jį už rankos Hermiona ir Haris nenoromis pakluso,  šiaip taip atplėšęs žvilgsnį nuo paveikslo.