Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

4 skyrius

     Antroji rugsėjo Hogvartse prasidėjo kaip įprastai. Gyvenamasis pilies sparnas tiesiog bruzdėte bruzdėjo pilnas mokinių, šurmuliuojančių visuose pilies aukštuose, koridoriuose, ant laiptų ir Didžiojoje menėje. Po pusryčių visi stengėsi kuo greičiau susirasti savo klases ir tuo ypač buvo susirūpinę pirmamečiai.
Haris smagiai šyptelėjo, prisiminęs kaip pirmais metais jiedu su Roniu nesugebėjo rasti transfigūracijos kabineto ir pavėlavo į profesorės Makgonagal pamoką.
   Ronis visa savo nerangia povyza išrodė nelaimingas. Niūrus ir tylus jis,drauge su Hariu ir Hermiona, kėblino vingiuotu koridoriumi, nuožulniai besileidžiančiu žemyn, į pačius pilies požemius, kur turėjo vykti pirmoji, Ronio nemėgstamiausia, nuodų ir vaistų pamoka, pas profesorių Severą Sneipą.
    Haris kartkarčiais žvilgteldavo pro akinius į paniurusį bičiulį, bet jo nekalbino. Jo paties savijauta buvo ne per geriausia. Nuo vakar skaudėjo rando žymę ant kaktos, o be to, naktinis košmaras pasiekė negailestingų sapnų rekordą.
  Hermiona regis vienintelė nebuvo praradusi optimistiškumo. Ji
guviai sveikinosi su sutiktais pažįstamais mokiniais ir pilies vaiduokliais, o kartu dosniai dalijo patarimus bei pastabas naujokams.
  Koridoriui ištuštėjus, jos čiauškėjimas pritilo ir kurį laiką trijulė žingsniavo tylėdami. Ronis paėmė jos ranką.
    - Apie ką taip susimąstei?
    - Mėginu prisiminti praeitų metų kursą. Numanau, jog profesorius Sneipas iš karto duos kokį nors laboratorinį darbą pakartojimui, kaip visada. O kaip tu, ar ruošeisi? - Hermiona spustelėjo jam pirštus.
    - Skaičiau... - sumurmėjo Ronis nerangiai linguodamas šalia savo simpatijos. Atsisukęs į dešinę jis niuktelėjo Harį:
    - O tu kur skrajoji?
    - Galvoju apie Didžiuosius Ordinus. Iš septynių atsimenu tik penkis.
    - O kam? Juk dabar ne istorija bus, - nustebo Vizlis.
    - Kažkaip atėjo į galvą..
    - Kam gali rūpėti tokios senienos...
    - Žiūrėkit, naujos durys, - šūktelėjo Hermiona.
Iš tiesų vaistų ir nuodų kabineto durys buvo naujutėlaitės, juodo nupoliruoto medžio, su žvilgančiais vyriais ir metaline lentele ant kurios puikavosi užrašas:
"VAISTŲ IR NUODŲ LABORATORIJOS MOKOMASIS".
PROFESORIUS - SEVERAS SNEIPAS.

   - Žiobaro kakalas... - sušnypštė susiraukęs Ronis, įėjęs ir išvydęs pilną klasę prisėdusių mokinių.
   - Regis pamoka mums bus drauge su "švilpukais", - pastebėjo Haris.
   Jo akys sustojo ties apsiaustu apsigaubusia figūra su gobtuvu.
"Verčiau jau ji nusiimtų tą gobtuvą", -mąstė jis, sėsdamasis į suolą, - "Profesoriui tai nepatiks.."
   Ir Poteris neklydo.
  Profesorius Severas Sneipas, iki tol sėdėjęs prie savo stalo, pakilo ir išėjo prieš klasę. Aukštas, tiesus, be jokių emocijų veide, jis tylomis apžvelgė mokinius, ilgėliau patyrinėdamas pirmamečius, dar nematytus.
  Jo juodos akys akimirkai stabtelėjo ties Abigailės gobtuvu, paskiau, netaręs nė žodžio, sugrįžo prie savo stalo ir, paėmęs pluoštą paruoštų kortelių, išdalijo mokiniams.
  Tada paėmė nuo savojo stalo didelį, gražiai ornamentuotą smėlio laikrodį, apvertė ir pastatė garsiai kaukštelėdamas į stalviršį, reikšmingai žvelgdamas į mokinius.
  Tie, kurie įdėmiai stebėjo mokytoją, tuojau pat ėmėsi darbo, nedelsdami nė minutės, o tie, kurie vis dar žioplinėdami dairėsi po kabinetą, pilną keisčiausių dalykų mėgintuvėliuose, vėliau gavo už savo neapdairumą sumokėti taškais.
  Kortelėse buvo nurodyta, kad su vadovėliais gali dirbti tik pirmakursiai. Visi kiti darbą atliks iš atminties.
  Abigailei teko gaminti nuodą, atimantį moters jaunystę. Į katilą ji sumetė tris ievos uogas, žalčialunkio šaknį, dešimt žiurkės plaukų, tris džiovintus vorus ir penkis lašus rupūžės seilių. Ištarus reikiamą burtažodį, viralas turėjo būti skystas, juodos blizgios spalvos.
   Haris turėjo pagaminti vaistą, gydantį nuo nuodingojo slibino įkandimo. Čia jam labai pravertė nepamirštama patirtis su Rubėjaus Hagrido išperėtuoju slibinu Norbertėliu. Šypsodamasis vaikinas atsidarė savo reikmenų skrynutę ir ėmėsi darbo.
  Roniui Vizliui atiteko bene lengviausia užduotis - miego eliksyras. Jis net pats nustebo ir apsidžiaugė, kad šį kartą jau tikrai nesusimaus, nes receptą mokėjo atmintinai.
  Profesorius Sneipas vaikštinėjo tarp suolų, tyliai šluodamas grindis savo ilgos juodos mantijos skvernais ir netardamas nė žodžio, akylai stebėjo mokinius, kurie kniūstėsi prie katilų liedami devynis prakaitus. Mokytojas judėjo be garso, lyg šešėlis, netikėčiausiai išdygdamas kuriam nors šalimais, kone mirtinai išgąsdindamas pirmamečius. Bet užvis labiausiai būsimuosius burtininkus baugino nujautimas, kad nuodų ir vaistų specialistas moka skaityti mintis. Apie tai sklandė gandai po visą Hogvartsą.
  Klasėje buvo beveik visai tylu, tik skimbčiodami krebždėjo įrankiai jaunųjų kerėtojų rankose. Niekas nesikalbėjo. Mokiniai vengė net žiūrėti vieni į kitus, mat eliksyrų meistrą galėjo suerzinti bet kuri smulkmena, o prarasti brangiųjų taškų, mokslo metų antrąją dieną, niekam nesinorėjo.
  Smėlio laikrodis bėrė paskutines smilteles. Abigailė baigė gaminti nurodytąjį nuodą ir, susitvarkiusi reikmenis, laukė kol mokytojas pradės vertinti darbus.
  Ronis Vizlis pirmasis savo nugara pajuto grėsmę ir atsisuko. Ties jo stalu stovėjo profesorius Sneipas. Mokytojo veide nekrustelėjo nė vienas raumuo. Jokia emocija neišdavė jo minčių, tik juodos lyg anglis akys buvo rūsčiai įsmeigtos į Vizlio katilo turinį.
  Vietoj skaidraus ir gelsvo skysčio Ronio burtų katile lėtai pukšėjo tiršta ruda košė.
  Ronis nusisuko ir nuleido galvą. Visi sulaikė kvėpavimą, laukė kas bus.
  - Vizli, jei norėjai į tualetą, reikėjo taip ir pasakyti. Katilas skirtas ne tam.. - mokytojas prabilo lygiu ramiu balsu, bet nuo jo burtininkėliams per odą perbėgo šiurpuliukai.
  Ronis tylėjo iš patirties žinodamas, kad dabar verčiau nieko nesakyti. Nors visi girdėjo Sneipo pastabą, niekas nedrįso juoktis.
  - Nepasiaiškinsi? - mokytojas vis dar rodė angelišką ramybę.
  - Aš.. aš.. supainiojau šaknis.. turbūt vietoj valerijono būsiu įdėjęs vingiorykštę...
  - Kaip sugebėjai, a?.. - profesorius Severas palinko ties Ronio ausimi vos krutindamas lūpas.
  - Aš netyčia... - truktelėjo pečiais Ronis, bet jo raudonų plaukų virkščios ant pakaušio pastebimai krūpčiojo. Jam labai nejauku buvo jausti taip arti pykčiu tvinkstantį mokytoją.
  Profesorius atsitiesė.
  - Rytoj ateisi prieš pamokas ir atliksi pasitaisymo darbą, - jo balse suskambo metalinės gaidos, - Jei tau pavyks - tavo laimė, jei ne - liksi antriems metams.
  - Bet , profesoriau, man rytoj iš ryto kvidičo treniruotė!
  - VELNIOP TAVE IR TAVO PRAKEIKTĄ MARMALĄ, VIZLI! - sugriaudėjo mokytojas netekęs kantrybės ir trenkė kumščiu į stalo paviršių taip, kad katilėlis su ruda koše kone apvirto, laimė Ronis spėjo sučiupti.
  - Arba darysi kaip sakau, arba lėksi lauk iš Hogvartso nuo mano galvos! SUPRATAI? Verčiau nenorėk, kad ir aš NETYČIA supainiočiau  evanesco  su  adava kedavra!   Man ranka nesudrebės! - mokytojas Severas iš arti gan grėsmingai pažvelgė Roniui į akis ir lėtai atsitiesė:
   - EVANESCO!   Nevykėli...
  Profesorius mostelėjo lazdele ir pasibjaurėtina, Ronio sukurta košė, pradingo be pėdsakų.
  Ramybė tarsi sprogo. Toliau viskas vyko tiesiog žaibiškai.
Profesorius Sneipas susierzinęs per keletą minučių apskriejo suolus.
   - EVANESCO! - pasigirdo jau kokį devintąjį kartą.
  - Poteri, pilk į buteliuką, gauni penkis taškus!
  - EVANESCO!  Nevėkšla, rytoj su Vizliu pas mane!
  - Lande, į buteliuką! Penki taškai!
  - Pėja Lande, puikiai nepavykęs darbas! EVANESCO!  Trys taškai iš Švilpynės!
  - Bet, mokytojau, pas mane knygoje pataisymas, aš dirbau pagal jį! - verksmingai pasiteisino pirmakursė "švilpukė".
  Severas žaibiškai atsirado prie jos stalo ir čiupo knygą. Iš tiesų ten buvo nubrauktas tekstas ir, nežinia kieno, pakeverzotas naujinimas, pridedant negražią Sneipo karikatūrą.
  - REPARRO! - mokytojas įsakė knygai atstatyti buvusį tekstą ir žvilgtelėjo į mergytę, persmeigdamas juodu akių žaibu:
  - Rytoj ryte su tais dviem pas mane taisytis!
Tuomet sustojo prie Hermionos. Mokytojo Severo akys klastingai sužybčiojo, kai jis pažvelgė į išraudusią Vizlio fizionomiją. Dviem ilgais plonais pirštais suėmė mažytę Hermionos plaukų sruogelę ir vyniodamas ėmė žaisti, nenuleisdamas žėrinčių, smigių akių nuo Ronio:
  - Panele Įkyrėle, puikus darbas kaip visada! Dešimt taškų grifams! Žinoma mielai skirčiau tik jums, bet ką padarysi, kai kuriems nevykėliams tiesiog sekasi..!
  Sneipas mintyse nusikvatojo, kai Ronis Vizlis sugniaužęs kumščius išlėkė iš klasės.
  - Galite eiti, - pranešė mokytojas ir visi bildėdami ėmė skirstytis.
Abigailė kantriai laukė mokytojo įvertinimo, tačiau buvo panašu, jog jis nė neketina atkreipti į ją dėmesio. Ji vis dar sėdėjo prie savojo eliksyrų katiliuko svarstydama, ar jai derėtų mokytoją pašaukti, ar ne.
   Jis atsukęs nugarą, uoliai tvarkėsi savo stalą. Ji atsistojo, bet profesorius Severas staiga atsigręžė ir, susidėjęs rankas už nugaros, žengė prie jos stalo. Veide atsispindėjo neslepiama ironija.
   - Kas gi čia? Tas gobtuvas taip puikiai jus slepia, jog tikriausiai būsiu netyčia nepastebėjęs jūsų! Pamoka baigėsi, o jūs trukdote mano brangų laiką, ko gi laukiate?
  - Laukiu jūsų įvertinimo, profesoriau. Jei teiksitės įvertinti mano darbą, aš tuojau pat išeisiu, - maloniai atsakė Abigailė.     Sneipas aukštai kilstelėjo smakrą ir perliejo lediniu žvilgsniu merginą.
   - Jūs TUOJAU PAT išeisite! Atimu iš Švilpynės dešimt taškų už nedrausmingą mokinę, kuri nedalyvavo mano pamokoje be pateisinamos priežasties!
   - Aš dalyvavau. Štai mano atliktas darbas, profesoriau..
Nuodų ir vaistų mokytojas rankos judesiu parodė, kad neketina jos klausytis:
  - Aš mačiau tik mokinio mantiją, o mantija - ne mokinys. Todėl maloniai paprašyčiau, šios juodos su geltonais krašteliais mantijos, apleisti mano kabinetą!
  Abigailė dar delsė, lyg norėdama paprieštarauti dėstytojui, bet jis, nė nežvilgtelėjęs į stovinčią mokinę, pirmas išėjo iš klasės, trinktelėdamas naująsias duris.