Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

14 skyrius

  Haris, skaudžiai užsigaudamas abi alkūnes, žnegtelėjo ant kieto pagrindo ir atsimerkęs pamatė, kad atsidūrė kažkokiame kambaryje. Spėjo užuosti šiltą, pelėsiais dvokiantį orą, kai prieš akis sutavaravo kažkas juodas ir jį vėl pasiglemžė šiurkštus, galingas sūkurys. Sukamas ir tampomas berniukas ėmė dusti, bet netikėtai vėl viskas liovėsi. Šįkart pasijuto begulįs lauke ant žolės. Pamažu gaivelėdamasis atmerkė akis ir pamėgino atsikelti. Galva svaigo ir vaizdas aplink jį vis dar sukosi. Vargais negalais jam pavyko atsiklaupti. Tuomet pasigirdo šaižus balsas:

     - Laikyk jį!
  Kažkas kietas, didelis ir siaubingas, žaibiškai apsivijo aplink Harį, smarkiai suspausdamas, bei priversdamas jį surikti, ir iškart atšoko nuo jo, išleisdamas baisų šnypščiantį garsą.
  Haris papurtė galvą, sumirksėjo ir pagaliau, svaiguliui praėjus, jau galėjo aiškiai matyti kas dedasi aplink jį.

   Pirmas dalykas ką jis išvydo, buvo milžiniškas baisingas šliužas gulintis priešais jį. Susisukusi į keletą storėliausų ringių, gyvatė baimingai slėpė savo plokščią snukį. Hariui toptelėjo, kad tai šitas gyvis tikriausiai buvo ką tik apsivyniojęs aplinkui. Jo rankos pačios ėmė ieškoti burtų lazdelės. Ūmai kažkoks nedidelis žmogelis, apžėlęs rudais gaurais, su stambiais, geltonais priekiniais dantimis, puolė artyn ištiesęs lazdelę.

    - Incarcerous!   - sukarkė jis ir, nespėjusio atsitokėti Hario rankas, kaip mat standžiai apvyturiavo virvės. Rudasis žmogėnas šiurkščiai papurtęs, privertė Harį atsistoti ir, nutempęs keletą žingsnių, pririšo prie kažkokio akmens luisto. Haris iškarto jį pažino.
   - Kirmi! Bjaurus išdavike! - suriko jam į veidą berniukas.
   Kirmis, savo trumpa ranka be vieno piršto, smarkiai trenkė vaikui per veidą ir užnėręs jam ant abiejų riešų po virvę, surišo mazgą kitoje akmeninio paminklo pusėje. Haris dabar stovėjo surištas su ištiestomis į šalis rankomis.

   - Ar užkišti jam burną, Valdove? - kreipėsi į nežinia ką.
   - Malonėk... tegul šunytis pajunta, ką reiškia kentėti ir negalėti net surikti... - atsiliepė tas pats laibas balsas, sklindantis iš juodos medžiagos tumulo, padėto ant žolės. Hario randą lyg ugnis nutvilkė. Trumpulis iš kišenės išsitraukė didelį, baltą skudurą, atplėšė gerą skiautę, grubiai pražiodinęs sugrūdo berniukui burnon ir pasišalino.

  Surištojo akys kiek galėdamos lakstė į šalis, jam stengiantis suprasti kur yra atsikliuvęs. Išvydęs ant kalvos jau matytą seną sodybą, jis baisėdamasis suvokė, kad gal būt bus patekęs į tame paslaptingame paveiksle pavaizduotą vietą!  Žvalgydamasis aplinkui, jis vis labiau įsitikino, kad kaip tik taip ir yra. Be jokios abejonės, tai buvo tas pats senas dvaras, tik dabar  matomas kiek kitu kampu, nei pavaizduotas paveikslo drobėje.

   Tuo tarpu Kirmis stenėdamas atvilko didžiulį katilą ir pastatė  visai netoli surišto Hario kojų. Pagraibęs viduje, ištraukė du didokus buteliukus kažin kokio sidabrinio skysčio ir atkimšęs suvertė katilan. Lazdele pašmaigaliojęs po katilu įžiebė žalią ugnį. Visiškai netrukus, šylantis skystis ėmė garuoti, kunkuliuoti ir galiausiai šnypšdamos pakilo tirštos klampios putos.

   Haris vis dar niekaip nesuprato, kame dalyvauja.
  - Laikas... - tarė laibasis balsas. Kai Kirmis suglėbęs pakėlė nuo žemės juodą tumulą, berniuko akys išsiplėtė iš siaubo!
  Iš juodojo audeklo klosčių išlindo dvi laibos žvynuotos rankutės ir apsivijo Trumpulio kaklą.
     Pastarojo veidas atrodė pilnas pasibjaurėjimo, bet jis viena ranka prilaikydamas padarą, su kita nuėmė nuo jo apsiaustą ir padėjo audeklą ant žolės. Dabar Hariui niekas nekliudė pamatyti kas gulėjo Kirmio rankose.
   Padaras buvo panašus į smarkiai apsigimusį kūdikį, plikut plikutėle galva ir raudonomis akimis, benosiame veide. Tik du plyšeliai, įkypai įkirpti, žiojėjo ten, kur turėtų būti šnervės.    
Kūnelis, padengtas juodai raudonais žvynais, priminė roplio odą.