Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

15 skyrius

   Ugnis, nešanti Harį, pasirodė esanti visai nekaršta. Siautulingame jos sūkuryje, net pro stipriai užmerktas akis, matėsi ryški šviesa, ausyse švilpė vėjas. Kai galiausiai Haris išdrįso atmerkti vieną akį, nieko neišvydo, tik raudoną ugninę šviesą, supančią jį iš visų pusių. Nejausdamas jokio skausmo, nepatirdamas nieko blogo, Haris atsidavė maloningai jėgai, kuri jį išgelbėjo iš Voldemorto nagų ir dabar nešė nežinia kur.

   Skridimas liovėsi staiga. Aplink aptemo ir berniukas po savimi pajuto vėsų, kietą paviršių, ant kurio gulėjo prisiplojęs pilvu. Kirmio padaryta žaizda rankos linkyje apie save priminė skaudžiu dilgčiojimu. Apsidairęs Haris išvydo gulįs Hogvartso Didžiojoje salėje, o šalimais stovėjo profesorius Dumbldoras. Jam ant peties tupėjo gražusis feniksas Foksas.

   - Profesoriau? - Haris žvelgė į šiltas, mėlynas akis, - Tai jūsų dėka aš čia, tiesa?  Foksai... ar tai tu mane čia atnešei? - laimingas Haris atsistojo ir priėjęs viena ranka apsikabino ugniaspalvio paukščio nugarą, o kita Dumbldorą, - Dėkui, profesoriau, ir tau, drauge!
  Foksas tyliai suulbėjo ir snapu peštelėjo jam plaukus.
   - Eime į mano kambarį, papasakosi kas tau nutiko, - Dumbldoras paėmė jį už alkūnės. Staigus truktelėjimas, smarkus kūliavirstis per galvą ir Haris jau stovėjo Dumbldoro kabinete. Foksas striktelėjo ant savosios kartelės, o Haris prisėdo ant kėdės.  

   - Minutėlę, - profesorius greit išsitraukė burtų lazdelę ir mostelėjo ties Hario sužeistąja ranka, - Vulnera sanentur! -  Kirmio padaryta žaizda užsitraukė ir nebeliko jokio ženklo.
   - Taip jau kur kas geriau. Na tai kas gi nutiko?
   - Jis prisikėlė, profesoriau! Voldemortas prisikėlė! Aš viską mačiau! Jam padėjo Trumpulis! Jis kažko įpylė į katilą...
  - Hari, paklausyk, tikiu tavimi, bet noriu kai ko paprašyti. Ar nesutiktum parodyti man savo prisiminimus, kad galėčiau žinoti kokiu būdu jis tai padarė? - Dumbldoras labai įdėmiai ir rimtai žiūrėjo į Harį. 

   - Aš viską labai aiškiai prisimenu!
   - Neabejoju, berniuk, tik noriu suprasti kokių burtų jis ėmėsi!
   - Gerai, profesoriau, tai ką turėčiau daryti?
   - Atsisėsk patogiai ir prisimink kas nutiko nuo to momento, kai priėjai prie paveikslo.
   - Jūs žinote? - nustebo Haris.
   -  Numanau, kad tas paveikslas buvo nešyklė. Todėl noriu įsitikinti, kas už to slypi.
    - Gerai, - Haris atsišliejo nugara į kėdės atkaltę ir užmerkė akis. Jautė prie smilkinio šilumą ir malonų kutenimą. Mintys pačios grįžo prie neseniai patirtų išgyvenimų.  Kai jis prisiminė kaip jį apgaubė ugnis, Dumbldoras atitraukė jam nuo smilkinio lazdelę ir Haris spėjo išvysti sidabrinį gniužulėlį, pakibusį ant jos smaigalio, kurį profesorius greitai uždarė stikliniame buteliuke.
  - Ačiū, Hari, tu tuo tarpu persirenk ir pasirodyk draugams. Jie labai dėl tavęs nerimauja. Aš peržiūrėsiu prisiminimus ir vėliau tau juos grąžinsiu, galėsi jiems papasakoti.
  Haris linktelėjo ir klusniai išėjo.

Dumbldoras iš spintos išėmė minčių koštuvą ir supylė Hario prisiminimus. Tada mostelėjo lazdele durų link:
   - Colloportus! - užrakino duris kerais ir panardino veidą į sidabrišką masę.
   Po kurio laiko Dumbldoras atsitiesė. Delnais susiglostė plaukus, sulygino barzdą ir lazdele išėmė Hario prisiminimus atgal į buteliuką. Tuomet padėjo atgal akmeninį minčių koštuvą į spintą ir, atsisėdęs savo krėslan, giliai susimąstė.
  - Vadinasi, nepasinaudojai Hariu kaip horokrusu... ką gi... mūsų laimė, o tavo nelaimė, Tomai...

                                        *   *   *
   Ridlių dvaro kambaryje su židiniu, prie atgabento didelio, juodai nulakuoto žvilgančio stalo, kuris buvo apstatytas puošniomis senovinėmis kėdėmis, sėdėjo Voldemortas, nertėdamas iš įsiūčio.        
    Šalimais ant kėdės kiurksojo susitraukęs Kirmis. Jo kairė ranka buvo padėta ant stalo, o riešą, suspaudęs ilgais laibais pirštais, laikė Voldemortas. Tamsos Valdovo belūpė burna atrodė nuožmiai, iškreipta pykčio grimasos, siauros šnervės virpėdamos trūkčiojo, baisūs dantys griežte griežė neapykanta viskam aplinkui.