Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

22 skyrius

   Tyla Baltojoje menėje truko neilgai.
- Profesoriau, malonėkite mums paaiškinti, ką panelė Abigailė norėjo pasakyti, prisipažindama, kad tapo Mirties Valgytoja? Argi tai nesusiję su juodąja magija? - reikliai prašneko impulsyvusis Olsenas.
  Dumbldoras atsistojo ir ėmė vaikštinėti po menę, tyliai žengdamas per minkštą kilimą, lyg per samanas. Jis tylėjo, tarsi ieškodamas tinkamų žodžių, kad atsakytų į užduotą klausimą.
  - Tai, kuo tapo panelė Abigailė nesusiję su jokia juodąja magija, - neiškentė šviesiaplaukis Erlendas, - Jei būtumėte nors kiek pagilinę senovės Ordinų istorines žinias, dabar šito neklausinėtumėt.
Dumbldoras atsigręžė į kalbantįjį.
  - Dėkui, Erlendai, bet Olsenas teisus, jie turi teisę žinoti, - švelniai paprieštaravo jis vaikinui, - Aš pamėginsiu paaiškinti, o tu mane papildyk ir pataisyk, jei suklysiu. Tai va, - atsisuko profesorius į sėdinčiuosius, - Visa ši istorija turi labai gilias šaknis, bet pasistengsiu pasakoti glaustai, per daug neišsiplėsdamas. Kai tapau Hogvartso direktoriumi, ėmiausi iniciatyvos surasti kuo daugiau mokinių su prigimtiniais gabumais, ypač išskirtiniais. Mano tikslas buvo juos paruošti ir padėti pakilti į aukščiausią tašką. Į tokį, kokį pasiekė Abigailė, dėl savo išskirtinio intelekto.
  Tomas Marvolas Ridlis buvo būtent toks, kokio ir reikėjo. Aš stengiausi jį palenkti prie gėrio, prie kilnių pasiaukojančių tikslų, bet su vis didėjančiu nusivylimu teko pripažinti, kad jis vis labiau krypsta į priešingą pusę.

  Daugybę kartų savęs klausiau, ar esu dėl to kaltas, kad Tomas tapo tuo, kuo dabar yra? Gal man nereikėjo jo pasiimti į Hogvartsą? Gal jis nebūtų įgijęs tiek daug žinių, jei būtų likęs toje prieglaudoje? Esu tikras, kad jis vistiek būtų prasimušęs, tik gal kiek per ilgesnį laiką. Kol jis tebebuvo vaikas, aš tikėjausi jį perauklėti, suteikti teisingą pasaulėžiūrą, o žinias ir jo protinius gabumus panaudoti teigiamiems dalykams. Taip, aš norėjau per daug. Aš tikėjausi, kad man pavyks pakeisti jo prigimtį ir tiesiog užmerkiau akis prieš visus prieštaravimus.  Šiandien su ironija turiu sau pripažinti, kad jis visgi tapo Mirties Valgytoju... Ir su širdgėla pripažįstu, kad šito kaina yra per daug didelė.
  - Jei matėte jo neigiamą prigimtį, tai kodėl nepaisėte ir toliau teikėte žinias ir mokslą? - išdrįso paklausti Justicija.
- Kai ėmiau įtarti, kuo jis domisi, apsaugojau Hogvartse esantį juodosios magijos archyvą galinga magija. Bet tai nieko negelbėjo. Ridlis tobulai mokėjo manipuliuoti žmonių jausmais ir išgauti bet kokią jam svarbią informaciją. Jis nuostabiai puikiai valdė visus žinomus kerus, tame tarpe ir minčių skaitymą, kuo ne kiekvienas dėstytojas galėtų pasigirti. Mano apsauginė magija jo nesustabdė, netgi priešingai, paskatino pasiekti tikslą bet kokiomis jam žinomomis priemonėmis.

  Aš galėčiau kalbėti be galo, bet labiausiai noriu jus supažindinti su savo planu, kurio pagrindinė dalis esate jūs.
  Tikriausiai esate girdėję apie vieną žymųjį alchemiką, kuris atrado Išminties akmenį?
- Nikolas Ugninis? - tuojau pat atsiliepė Olsenas.
- Taip, Nikolas Flamelis, arba, kitaip tariant, Ugninis. Kai pastebėjau Ridlio polinkius ir supratau, kad jo nebepakeisiu ir nesulaikysiu nuo pasidavimo juodąjai magijai, ėmiau svarstyti, kokios iš to išaugs pasekmės. Reikėjo būtinai kažko imtis, kad nenukentėtų nekalti asmenys. Tą dieną, kai radau išlaužtą Uždraustosios literatūros skyrių Hogvartso bibliotekoje, parašiau laišką alchemikui dėl susitikimo. Atsakymą gavau po savaitės.  Per tą laiką pilyje buvo atvertas Paslapčių Kambarys ir žuvo viena moksleivė.
  Tada supratau baisią tiesą, kad Ridlis siekia tapti nemirtingu ir ima žudyti. Aš, deja, neturėjau įrodymų tik įtarimus, o visi kiti būtų linkę veikiau pasmerkti mane, negu suabejoti pačiu pavyzdingiausiu ir kultūringiausiu Hogvartso mokiniu, auroru.

  Taigi, nuvykau pas Flamelį ir išdėsčiau savo bėdas. Jis mane suprato ir pažadėjo pranešti, jei ką nors sugalvos. Aš tuo tarpu skubėjau versti Treloni giminės iš kartos į kartą parašytą Pranašysčių knygą. Tikėjausi, kad bus kažkas išpranašauta apie Ridlį, jei jam lemta prikelti Blogį. Pranašysčių buvo. Ir ne viena.
  Ir apie Blogio prisikėlimą, ir apie jo sutramdymą.
Po keturių dienų gavau žinią iš alchemiko, kad kuo skubiau atvykčiau. Panaudojau persikėlimo kerus ir tą pačią dieną jau buvau pas jį. Nikolas mane nustebino savo naujuoju išradimu, kuris leido prailginti gyvenimą tiek kiek patinka. Buvau sužavėtas. Jis savo ruožtu man pasakė, kad yra galimybė sukurti magišką ugnies grandinę, kuri lyg ta lazda atsigręžtų antru galu pačiam kenkėjui.