Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

5 skyrius

   Haris neabejotinai tikėjosi, kad iš nuodų ir vaistų laboratorijos
išeis Abigailė ir vos spėjo prikąsti liežuvį, kai durimis trinktelėjo ne kas kitas, o stebuklingųjų eliksyrų meistras.
   Išsigandęs jis prisiplojo prie sienos, už prieblandoje skęstančio koridoriaus posūkio.
Iš to, kaip mikliai tolyn nušnarėjo mokytojas, galima buvo drąsiai spręsti, kad jis itin ne nuotaikoj.
     Sutrikęs Poteris mėgino prisiminti bent vieną atvejį, kad Sneipas būtų palikęs neužrakintą savo brangiąją laboratoriją ir, kas jau visiškai neįmanoma, mokinį vieną joje!
Atidžiai klausydamasis jis priėjo prie kabineto durų. Viduje neišgirdo nė garso. Abigailė nesirodė.
   Tada labai atsargiai pravėrė duris ir dirstelėjo vidun. Iš nuostabos jam net žiauna atkrago: kabinetas buvo TUŠČIAS! Abigailės jame nebuvo.
   Haris, pats savimi netikėdamas, nusiėmė akinius ir vėl užsidėjo.
Nieko! Tuščia, tylu, ramu.
  Pakraupęs berniokas pasiskubino iš ten kuo greičiau išsinešdinti, kol Sneipas nesugrįžo užrakinti savo bragenybių.
Pakeliui į transfigūracijos kabinetą jis apie tai papasakojo Hermionai. Jinai tik skeptiškai kilstelėjo antakius:
   - Gal tau pasirodė? Tikriausiai tu tiesiog nepastebėjai kaip ji išėjo.
   - Būtent! Aš nepastebėjau, nes ji neišėjo, Hermiona!
   - Tai kur ji pasidėjo? Juk profesoriaus Severo požemiuose langų nėra. Ir, kiek žinau, nėra kito išėjimo!
   - O gal jis ją nužudė? - kuo rimčiausiai tarė Ronis. Įkyrėlė piktai purkštelėjo:
   - Taip, pavertė manų koše ir suvalgė! Nenusišnekėk!
   - Man juk jis grasino tais savo abra kadabra ar kaip ten...
Išnirę iš koridoriaus į erdvią aikštelę atsidūrė tiesiai prie garbiosios animagės Minervos valdų.
  Iš netikėtumo Haris net stabtelėjo, išvydęs prie transfigūracijos kabineto durų susibūrusius jaunuosius Švilpukus.
   - Čia ką, mums visą dieną pamokos bus su jais? - nepatenkintas subumbėjo Vizlis.
   - Man asmeniškai jokio skirtumo, - patraukė pečiais Hermiona, -Kas tau nepatinka?
   Beje, Abigailė taipogi buvo čia. Haris smalsiai nužvelgė Švilpynės paslaptingąją narę. Ji lyg niekur nieko abejingai stovėjo, žvelgdama į sieną prieš save ir kažką mąstė. O gal ji buvo užmerkusi akis, Haris neįžiūrėjo. Jam buvo keista, kad mergina užsispyrusiai nenusiima gobtuvo. Tai itin skatino kitų dėmesį ir paskalas, bet Abigailei tai, regis, buvo nė motais. Jis tik susidomėjęs laukė, ką apie jos gobtuvą pasakys
profesorė Makgonagal.
   Kabineto durys atsidarė pačios tarsi kviesdamos užeiti vidun. Mokiniai sugužėjo į klasę ir klegėdami užėmė vietas suoluose. Pirmakursiai nesivaržydami dairėsi ir dalijosi įspūdžiais, garsiai stebėdamiesi, kad profesorė Minerva dar neatėjusi.
   Hermiona perspėdama juos nutildė, ranka parodydama ant kėdės tupinčią labai gražaus rainumo katę, blizgančiu kailiu ir spindinčiomis žaliomis akimis. Katė kurį laiką labai oriai žvelgė į šurmuliuojančius vaikus, o tada grakščiai stryktelėjo ant stalo. Visų akys nukrypo į ją. Tuomet ji davė šuolį ir ore staiga persikeitė iš katės į profesorę Makgonagal.
   Švilpynės pirmakursiai aiktelėjo, išgąsdinti ir sužavėti tokio triuko, tik vyresniųjų nėmaž nenustebino įprastinis profesorės prisistatymas.
   - Jūs nepamatėte nieko ypatingo, - mokytoja Makgonagal apmetė rimtu žvilgsniu mokinių veidus, - Kai sugebėsite tai pakartoti, reikš, kad tapote normaliais burtininkais, - ji oriai nuėjo prie savo stalo ir atsisėdo, atremdama alkūnes ant žvilgančio paviršiaus ir sunerdama kaulėtus pirštus.
  Skvarbus jos žvilgsnis kaip mat nutildė ir pačius nekantriausius triukšmautojus.
   - Jaučiu pareigą paaiškinti tam tikras neįprastas detales šios dienos pamokose, - žvelgdama virš sunertų pirštų tęsė profesorė,          - "Švilpynės" koledžo vadovė profesorė Diegavirtė kartu su ponu Flitviku šiuo metu išvykę ir grįš tik vakare, todėl jų pirmakursiai auklėtiniai pirmose pamokose mokosi su vyresnių kursų mokiniais, kadangi nėra laisvų specialistų, galinčių jiems vesti herbologijos bei kerėjimo  pamokas.
   - O Filčas? - šūktelėjo kažkas iš ketvirtakursių.
Pasigirdo juokas ir prunkštimas. "Grifų Gūžtos" auklėtoja įsmeigė akis į išsišokėlį.
   - Ūkvedys ponas Filčas, šmaikštusis Nevili, uoliai šluosto jūsų visų pripėduotus koridorius, bet aš jam būtinai užsiminsiu, kad atsiranda norinčiųjų į jo vietą! Jis bus laimingas gavęs atostogų per pastaruosius penkiasdešimt metų, o ir tau, manau pasitaikys puiki proga atskleisti savo tikruosius sugebėjimus!
  Visiems mokiniams krizenant, Nevilis Nevėkšla išraudonavęs nutilo ir įsikniaubė į vadovėlį.
   - Taigi, kaip minėjau, nuo rytojaus viskas stos į savo vėžes. Šios dienos likusios pamokos jums jau nebebus jungiamos su pirmakursiais. Dabar pradėkime dirbti, - Minerva Makgonagal
atidarė savo stalo stalčių, ketindama išsiimti transfigūracijos kerų enciklopediją ir jos veidas akimirkai sustingo iš nuostabos.     Profesorės kaktoje šmėstelėjo raukšlė. Ji greitu žvilgsniu permetė mokinių veidus, bet niekam nieko nepasakiusi, ištraukė sunkią knygą ir blinktelėjo ant stalo.
   - Šiandieną pirmakursiai susipažins su sklandymo kerais Wingardium Leviosa, o ketvirtakursiai tegul ruošiasi pakartoti daiktų perkėlimą erdvėje Materium Portales. Prašau visų pasiruošti vadovėlius ir burtų lazdeles.
   Kol profesorė "Švilpynės" pirmakursiams kantriai aiškino kaip teisingai reikia laikyti burtų lazdelę, kaip veikia sklandymo kerai, kaip taisyklingai tarti burtažodį, klasėje tvyrojo nemenkas erzelis. Mokytoja tolydžio žvilgčiojo į galiniame suole sėdinčią Abigailę, kuriai nekilo nė menkiausių sunkumų su mokomąja medžiaga, o Haris niekaip nevaliojo suprasti, kodėl mokytoja tokia tolerantiška erzinančiam Abigailės gobtuvui.
   Tačiau tą dieną pas profesorę ketvirtakursiams atsakinėti neteko, kuo nepaprastai apsidžiaugė Ronis ir Nevilis, nes pro pravirą langą vidun tyliai sprustelėjo nedidukė grakšti pelėda, su pergamento ritinėliu snape. Ji be garso apsuko ratą ir nutūpė Abigailei ant peties.
- Ačiū, Vėtrise, šaunuolė tu mano, - meiliai kalbino ją šeimininkė, glostydama baltas,žvilgančias plunksnas. Pelėda prigludo prie merginos gobtuvo, švelniai burkuodama savo gerkliniu balsu. Abigailė išvyniojo laišką ir, permetusi akimis turinį,nunešė ir padavė profesorei Minervai.
   - Čia šis tas ir jums, ponia.
  Profesorė galvos linktelėjimu padėkojo ir įniko skaityti netikėtą žinutę.
  Neverta nė stengtis aprašyti, besikankinančio, smalsumo kupino, Hermionos Įkyrėlės veido. Profesorė kreipėsi į mokinius:
  - Privalau nutraukti pamoką, tik perspėju, elkitės tyliai iki laikas pasibaigs. Panele Įkyrėle, išeidama užrakinsite duris.
   - Klausau, ponia, bus padaryta.
Profesorė skubiai išėjo nešina pergamentu. Haris priėjęs prie lango ir pažvelgęs žemyn, išvydo kaip animagė Makgonagal, išėjusi pro pilies kiemo vartus, staiga pavirto paukščiu ir nuplasnojo tolyn, į Tamsųjį Ežerą gaubiančias ūkanas.
  Atsigrežęs į suoluose tyliai besikuždančius mokinius, pamatė, kad Hermionos Įkyrėlės ir Abigailės Florensijos vietos tuščios.
  - Kur Hermiona išėjo? - paklausė atsisėdęs šalia palaimingai nusiteikusio Vizlio. Šis trūktelėjo pečiais:
  - Ką aš žinau, ji man nesakė. Išėjo paskui tą nepažįstamąją. Tiesa, prašė, kad kai visi išeis, tu užrakintum kabineto duris.
  O tuo tarpu, smalsioji panelė nenuorama Įkyrėlė, tylutėliai sėlino paskui sparčiai žengiančią, gobtuvu apsigaubusią "Švilpynės" naujokę.
  Toji, nesustodama ir nesidairydama, ėjo tiesiai link mokytojų gyvenamojo korpuso. Jos pelėda klusniai tupėjo ant peties ir uoliai žvalgėsi aplink tarsi sergėdama savo šeimininkę.     Hermionai buvo labai sunku nepakliūti į akylo paukščio akiratį. Teko gerokai atsilikti, todėl porą kartų net išsigando, jog pražiopsojo Abigailę. Pagaliau nepažįstamoji sustojo prie Minervos Makgonagal kambario durų.
   Hermionai ėmė taip tuksėti širdis, kad net galva apsvaigo. Ji tik iš akies krašteliu pažvelgė iš už akmeninės sienos ir tai ką pamatė, privertė abiem rankom užsiimti burną, kad šūktelėjusi neišsiduotų.
  Paslaptingoji Abigailė nusimetė nuo galvos gobtuvą, nusisegė mantiją ir padėjo ant žemės priešais save. Tada abiem kojom ant jos atsistojo ir ėmė virsti baltu rūko stulpu, kuris pro durų apačią susigėrė į profesorės kabinetą...
  Hermionos akys kone išvirto ant kaktos, o kūną ėmė krėsti nevaldomas drebulys. Ji pajuto tokį siaubą, kokio net Tamsos Valdovui nebuvo jautusi. Stypsojo žiūrėdama į duris ir nežinojo ką dabar jai daryti. Ją paralyžavo mintis, kad baisioji Abigailė tuoj tuoj sugrįš ir ją čia pričiups bešnipinėjančią. Kažkur tunelių gilumoje aidėjo garsai, kurių aidai šiek tiek priminė šnypštūnišką kalbą. "HARIS"! - staiga plykstelėjo mintis ir išjudino ją iš sustingimo. Hermiona puolė bėgti kiek kojos neša.   Paklaikusi puldinėjo iš vieno koridoriaus į kitą, susipainiodama ir vėl atsitokėdama, vejama baisios minties, kad Abigailė žino, jog ji atskleidė jos kažkokią paslaptį ir už tai, be abejonės, bus nubausta. Pribėgusi trigubą tunelių išsišakojimą, stabtelėjo uždususi, neapsispręsdama į kurį reikia pasukti, bet persmelkta minties, kad bet kurią sekundę pasirodys rūke skęstanti Abigailė, lyg pabaidytas kiškis nėrė į vidurinįjį koridorių net nesuvokdama kur esanti. Bėgdama, pagal tvyrantį slogų kvapą, suprato, kad ji dabar yra Severo Sneipo požemiuose.    Palengvėjusia širdimi pasileido vingiuotu koridoriumi aukštyn, degdama troškimu kuo greičiau atsidurti Didžiojoje salėje ir nė nenutuokdama, kad tuo pačiu tuneliu, neskubėdamas ir ramiai sau kramsnodamas, užimdamas kone pusę koridoriaus, žemyn plumpsėjo Hagridas.
   Viena ranka jis laikė apglėbęs didelį dubenį su dangčiu, o kitoje turėjo prakąstą kukurūzo burbuolę.
  Hermiona kaip tik iššoko iš už kampo ir neišvengiamai trenkėsi jam pilvą, išmušdama iš rankos jo valgytą maistą. Kad kiek, būtų parvirtusi aukštielninka, bet Rubėjus savo plačiu delnu nustvėrė ją už alkūnės.
  - Na, na, po šimts kukurūzų, kur taip galvą trūksti? - sububeno į barzdą geraširdis pusmilžinis.
  - Ačiū!..Atleisk... Paskui papasakosiu, Hagridai! - uždususi nuo lėkimo sušvokštė Įkyrėlė ir vėl it paklaikusi nuskuodė tolyn. Rubėjus, žvelgdamas jai pavymui, pakraipė galvą.
  - Svieto pabaiga, - sustenėjo jis, keldamas ant grindinio nupuolusį gardėsį. Tuomet, į švarko atlapą nubraukęs prie burbuolės prilipusius nešvarumus, atsikando ir nušlepsėjo toliau.
  Įkyrėlei ši diena matyt nebuvo labai sėkminga, nes jau kitame posūkyje, prie pat laiptų vedančių žemyn į Didžiąją salę, ji kaktomuša susidūrė su Akilanda, kuris erzindamas ūkvedį Filčą, skersomis skriejo koridoriumi, rodydamas jam liežuvį ir išsisukinėdamas nuo senioko svaidomų kaliošų.
  Smūgis buvo toks, kad net pokštelėjo. Abudu nelaimėliai sėdomis nugriuvo ant žemės ir, susiėmę skaudančias kaktas, įniršę spoksojo vienas į kitą.
Pirmasis atitoko Akilanda:
  - Po perkūnais, kvaila grife, gal tu maitos apsirijai!?
  - Traukis iš kelio, kvaily! - atrėžė Hermiona pašokdama nuo grindų ir šuoliais pasileisdama laiptais į apačią.
Šia netikėta situacija operatyviai pasinaudojo Filčas. Atmaskatavęs be savo apavo, o vien tik su smunkančiomis puskojinėmis, pakėlė šluotą ir rėžė tebesėdinčiam ant žemės Akilandai tiesai makaulėn.
  - Še tau! - pūtuodamas užsimojo antrą kartą.
  - Ką darai, Nevertėli! - sustugo šis, griebdamasis abiem rankom už galvos.
  - Ir dar še tau!
  - Išprotėjęs Purvyno Karaliau!
  - Ir še!
  - Kvailas tu Žiobare!
  - Ir dar..
  - Gelbėkit...!
  - Še...
  Negailestingai šluota velėdamas kailį, ūkvedys basas, rikdydamas persigandusį vaiduoklį, nusivijo tolyn koridoriumi, palikęs savo išmėtytus kaliošus.
  Jiems tolstant, balsai slopo tamsiame tunelyje, vedančiame kažkur link pilies tualetų.