Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

23 skyrius

   - Profesorius Trimitas tikrai šiandien kažkoks keistas, - tarė Ronis, kai jie ėjo po dviejų apsigynimo nuo juodosios magijos pamokų į šiaurinį bokštą pas Sibilę Treloni.
  - Kodėl taip manai? Aš nepastebėjau nieko keisto, - gūžtelėjo pečiais Haris. Jis ėjo susimąstęs apie tai, kaip Dumbldoras pasielgė su Smirdžiais. Pats savęs klausė, ar jis irgi taip galėtų? Taip kilniai ir nuoširdžiai elgtis su išdavikais?
  - Gal, sakysi, nematei jo geltono kaklaraiščio ir žalio kostiumo? - neatstojo Ronis, - Ir kvailos sulaižytos, atsiprašant, šukuosenos? O tie jo rožiniai marškiniai?  O tas jo kikenimas, kaip perinčio gaigalo?
  - Roni, liaukis su savo nesąmonėm! Kur tu matei perintį gaigalą? - pasipiktino Hermiona.
  - Jei nemačiau, tai dar nereiškia, kad nebūna! - įsiaudrinęs nenurimo Ronis.
  - Ar tu čia dėl to testo taip pyksti? - paklausė pas jį Haris.
  - Kas man tas testas! Vienu prisėdimu išmoksiu, tegul negalvoja, kad suteiksiu jam malonumą blogai vertinti ką nors iš Vizlių! Pamanyk tik!
  - Na ir puiku! Tuomet nėra ko purkštauti, - abejingai nusisuko Hermiona, - Hari, kaip manai, ar mes turėtume pasiimti pernykščius užrašus iš ateities būrimo?
  - Nemanau, kad būtina. Treloni gerokai pasikeitusi, pirmiausia reikia patirti, į kurią pusę toks jos pasikeitimas.
  - Pritariu, - burbtelėjo Ronis.

  Draugų trijulė, drauge su kitais "Grifų gūžtos" mokiniais, priėjo koridorių, per lauką vedantį į šiaurinį pilies bokštą, kurio septintame aukšte buvo įsikūręs kabinetas, visuomet priklausęs aiškiaregystės pamokoms.
  Koridorius buvo ilgas, apšviestas negęstančiais deglais ir, nors buvo sandariai pastatytas, bet juo einant, iš karto pasidarė žvarbu. Lipant laiptais į septintąjį šiaurinio bokšto aukštą, Ronis suniurzgė:
  - Kodėl ir čia nepadaryti slenkantys laiptai, ką?
  - Kai tapsi Hogvartso direktoriumi, galėsi pasidaryti ką tik panorėjęs, - atšovė Įkyrėlė, - Be to, treniruotė tau nepakenks, nes tik valgai ir bambsai ant lovos.
  - Kaupiu jėgas kvidičui, nejau nesupranti?
  - O nebijai, kad šluota ims ir nepakels tavęs?  Būsi per sunkus!
  - Hari, ar girdi, kaip ji su manimi kalba? - pasiskundė laiptais pūškuodamas Ronis.
  - Juk aš teisi!
  - Aha, višta irgi manė, kad yra teisi, kol puode atsidūrė!
  - Hari! - sucypė Hermiona.
Haris tik šypsojosi iš jų ginčo ir nieko neatsakė. Žinojo, kad toks jau jų bendravimo stilius.

  Štai jie ir atėjo. Ronis išsižiojęs gaudė orą taip garsiai, kad tikriausiai buvo girdėti pirmame aukšte.
  - Eisim vidun, ar lauksim? - trypčiojo Hermiona.
  Haris pastūmė sunkias duris ir jos tyliai atsivėrė. Trijulė nedrąsiai įslinko į kabinetą. Jis buvo toks tamsus, kad vaikai neiškart pastebėjo profesorę Treloni, sėdinčią prie savo stalo ir kažką stropiai rašančią į pergamento lapus.
Vidun sugužėjo ir kiti "grifiukai". Mokytoja į juos net nepasuko galvos.
- Turbūt ją apėmęs transas, - vos judindama lūpas, tyliai tarė Hermiona. Ji atsigręžė į kitus ir ženklu parodė tylėti, bei sėstis į suolus. Kone apgraibomis mokiniai susėdo į savo įprastines vietas ir nuščiuvo, laukdami, kol aiškiaregė teiksis juos pastebėti. 

  Apvalus bokšto kabinetas buvo erdvus. Mokinių juodi, dviviečiai suolai stovėjo išsirikiavę trimis ilgomis eilėmis. Ant kiekvieno suolo, kiekvienam mokiniui buvo padėtas magiškasis krištolinis rutulys, pagrindinė ateities būrimo priemonė. Žalsva vaiduokliška šviesa sklido iš matinio rūko, sūkuriuojančio kiekvieno rutulio viduje. Daugiau nebuvo jokio apšvietimo. Net langai buvo uždangstyti juodomis užuolaidomis, nepraleidžiančiomis nei saulės, nei dienos šviesos.
  - Ką ji gali matyti rašydama tokioje tamsoje? - neiškentė Ronis slegiančios tylos.
  - Ša, netrukdyk, ar nematai, kad ji žiūri į viršų? Jos ranka pati rašo tai, ką regi jos akys! - sušnypštė Hermiona.
  Haris susimąstęs žvelgė priešais jį stovinčio rutulio vidun. Sūkuriuojančios žalsvo rūko vijos jam priminė Minčių Koštuvą. Jo mintys vėl  nuskriejo į ryte girdėtą pašnekesį Dumbldoro kabinete.