Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

21 skyrius

Pasistiprinę jaunieji Dumbldoro svečiai atkuto, pradėjo gyviau šnekučiuotis tarpusavyje ir netrukus profesoriui tapo aišku, kad Abigailė pažįsta visus, išskyrus šviesiaplaukį vaikiną ir tą, kuris buvo panašus į korėjietį.
Dumbldorui atrodė kiek keistoka, kad jie visi ignoruoja prisistatymą, bet jis nutarė dar palūkėti.
Ir tikrai, vos buvo ant staliuko pastatytas paskutinis išgertas puodelis, Abigailė Florensija paprašė visų dėmesio.
- Gerbiamas Hogvartso direktorius parodė mums ne tik vaišingumą, bet ir neeilinę kantrybę, neragindamas mūsų prisistatyti, bet pakaks tuo piktnaudžiauti, jaunieji burtininkai! Metas rimtai pasikalbėti ir išsiaiškinti mūsų atvykimo čionai priežastis. Albai Dumbldorai, gerbiama Minerva, jums leidus, šie jauni žmonės prisistatys ir trumpai papasakos apie save.
- Ačiū, man išties būtų labai malonu, - pritarė Dumbldoras, patogiau įsitaisydamas minkštame fotelyje.

Pirmasis pradėjo kalbėti juodaplaukis kresnas vaikinas, įkypomis akimis.
- Esu Akiva Razvan, man 24 metai, gimiau Vietname, Niačange, 1970 - aisiais, tačiau dėl tebesitęsiančio karo, tėvai nusprendė bėgti iš tėvynės, bijodami dėl mano saugumo. Bėgome ne vieni, drauge su dar aštuoniomis šeimomis. Po trijų mėnesių sudėtingos kelionės ir nuolatinio slapstymosi, pasiekėme Belgiją. Pakeliui išsibarstė visi bėgantys su mumis, apsigyvendami tai šen, tai ten, kol likome tik mes trise.
Belgijoje mus priglaudė viena burtininkų šeima, padėjo gauti naujus dokumentus ir užsiregistruoti ministerijoje kaip legaliems Blankenbergo gyventojams. Mokiausi Prancūzijoje, Biobetonso burtininkų mokykloje. Vėliau dirbau mūsų nuosavame restorane.
Tėvai visą laiką apsimetinėjo žiobarais, aš taip pat. Sklido gandas, kad burtininkų šeimas visur persekioja kažkoks Tamsos Valdovas Voldemortas, kuris nepasigailėdavo tų kurie nestojo jo pusėn. Buvau linkęs maištauti, bet tik dėl motinos maldavimų, slėpiau savo magišką prigimtį.
Tačiau mus kažkas išdavė ir tas raganius užpuolė mane su tėvais 1980 metais, kai tebuvau dešimties, per derliaus šventę tiesiog gatvėje, einant namo. Tėtis apsaugojo mane ir mamą mums nespėjus nė suvokti kas įvyko. Pamenu riksmą, žalią žybsnį, griuvimą ant asfalto ir smūgį į veidą. Netekau sąmonės. Kai atsitokėjau, gulėjau savo lovoje, su tvarsčiu ant nosies. Mama papasakojo, kaip tėtis žuvo mus gindamas. Nuo to laiko negaliu atleisti tam žudikui už tėtį. Su džiaugsmu sutikau vykti čionai, kai Abigailė pakvietė suvesti sąskaitų su mano tėčio žudiku, - Akivos juodos akys žybčiojo, degdamos įniršiu, kai jis kalbėjo apie skriaudą, padarytą Voldemorto.
- Ką gi, man labai gaila, kad susipažįstu su jumis, mielieji, tokiomis liūdnomis aplinkybėmis, - atsiduso Dumbldoras, - Užjaučiu, Akiva, dėl tėčio. Tamsos Valdovas daugelį paliko be artimųjų, todėl turi jam išmušti atpildo valanda.

- Dabar tu, - paragino Abigailė šviesiaplaukę, rudomis akimis. Mergina linktelėjo ir prabilo:
- Aš Justicija Mecha, man 16 metų. Gimiau 1978 metais, Olandijoje, Hagoje. Užaugau tėvų įkurtame gėlininkystės ūkyje. Įstojau į Biobetonsą 1989 metais. Po metų susipažinau su Abigaile, kuri ėmė lankyti pirmą kursą, tačiau Biobetonso direktorė Madam Maksima, matydama jos gabumus, po mėnesio perkėlė Abigailę į antrą kursą ir du metus mokėmės drauge. Savo randą turiu nuo dvejų metų amžiaus. Įvykio nepamenu, tik mama pasakojo, kaip mano pusseserė Alfina užstojo mano lovelę nuo baisaus vyro, kuris įsiveržęs grasino visiems mirtimi, jei nesutiks tapti jo tarnais. Žudyti žadėjo pradėti nuo vaikų, kad lengviau palenktų suaugusius. Aš tebeturiu Alfinos medalioną, kurio dėka likau gyva, tačiau vargšė mano pusseserė žuvo, neatsilaikiusi prieš to siaubūno galią. Jai pačiai buvo tik dvylika metų, - Justicija susigraudinusi nutilo ir nuleido galvą.

Visi kurį laiką nesmagiai tylėjo, sunkiai tvardydami rūstį, kylantį dėl Voldemorto žiaurumo. Kuo toliau, tuo labiau jautėsi šitų žmonių susirinkimo svarbumas, ryškėjant skaudžiomis aplinkybėmis prarastų brangių žmonių netektims.
Šviesbruvis jaunuolis sėdėjo nudelbęs akis į pirštuose mirguliuojantį metalinį geležiuką. Jo žandikaulių raumenys virpčiojo, lyg tramdant pyktį.
Abigailė apkabino ašarojančią mergaitę ir raminamai glostė jos petį. Dumbldoras žvilgsniu padrąsino santūrųjį rudaakį vaikiną tęsti susipažinimą. Jis kelis kart kostelėjo ir glaustai ėmė pasakoti savo istoriją:
- Aš esu Olsenas Duforas, man 20 metų. Gyvenu vienoje iš Normanų salų, Džersyje, Plemonte. Gimiau 1974 metais, žiemą. Biobetonsą baigiau prieš du metus, tai yra 1992 metais.
Pamenu moksliukę Florensiją ir Justiciją kai jos lankė pirmuosius kursus, - Olsenas žavingai kilstelėjo antakius, šypsodamas žvilgtelėjo į pyktelėjusią Abigailę ir tęsė:
- Darbuojuosi paveldėtame užkandinių tinkle. Savo randą nešioju taip pat nuo ankstyvos vaikystės. Gavau jį dar nelankydamas burtininkų mokyklos. Per penktąjį gimtadienį man senelis padovanojo auksinį medalioną, kurį iš karto užsikabinau ant kaklo. Medalionas buvo su skydo atvaizdu, jis labai man patiko, jaučiausi lyg tikras riteris, - vėl šyptelėjo Olsenas perbraukdamas pirštais vešlius savo plaukus ir nejučia užčiuopdamas randą ant dešiniojo skruosto.