Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

10 skyrius

    Kirmis materializavosi iš juodo dūmų kamuolio tame pačiame, apytamsiame kambaryje, iš kurio iškeliavo. Atsargiai apsižvalgęs išvydo kraupiąją Nadžinę tokioje pat padėtyje kaip ir paliko - apsivijusią aplink Valdovo krėslą.
    Židinys dar ruseno ir Kirmis įmetė likusias malkas, kad ugnis neužgestų. Valdovas buvo tylus, regis miegojo. Trumpulis susirangė ant dulkėto kilimo ir, susirietęs į kamuoliuką, mėgino bent kiek pailsėti. Traškanti ugnis, ramus Valdovo šnopavimas ir begalinis nuovargis visame kūne, nuslopino baimę baisiąjai gyvatei ir Kirmis ėmė snausti.
     Nežinia kiek jis taip miegojo, bet pabudo ir atsisėdo nuo kraupaus garso, kuris priminė šiurkščiu paviršiumi trinamo metalo džerškimą. Šis garsas buvo baisiausia, ką Kirmis galėjo įsivaizduoti savo apgailėtiname gyvenime. Tai buvo garsas, kurį skleidė vienas į kitą besitrinantys Nadžinės žvynai, kai ji tingiai išsivyniojo ant kilimo ir vėl apsivijo Valdovo krėslą, dabar jau į priešingą pusę besisukančia spirale.
    " Pabaisa apsivertė ant kito šono!" toptelėjo mintis Kirmiui. Jis sėdėjo, bijodamas net pakrutėti, kad neatkreiptų jos dėmesio į save. Ugnis vėl buvo beblėstanti, bet žmogelis sėdėjo, nedrįsdamas pakilti, kad uždėtų malkų.
    - Na kam tokios mintys, Kirmi, - staiga pasigirdo laibas Valdovo balsas, nusmelkęs Trumpulį per visą kūną. - Nereikia bijoti mielosios Nadžinės, ji dar soti.
     Kirmį nepaprastai stebino Valdovo pakitęs balsas. Jis netrūkčiojo, nešvokštė, o skambėjo lygiai, ramiai, be pastangų atgauti kvapą. Tačiau pakilti ir prieiti Piteris nė už ką neketino, kol ta baisybė ten guli. Jis tik dabar atkreipė dėmesį į tos pragaro išperos liemenyje pūpsantį pailgą iškilumą. Tas iškilumas buvo kur kas didesnis už jį patį. "Ji dar soti..."
    Kirmis susitraukė, susigūžė ir ėmė mintyse apraudoti savo likimą.
    - Nesisielok šitaip, - vėl prakalbo Valdovas. Šį kart balsas buvo pilnas pašaipos. - Aš neketinu tavęs sušerti Nadžinei. Nebent mano mieloji įsigeistų užkandžio, nes tu esi pernelyg maža žiurkė, kad tiktum jai pietums, - paguodė Valdovas drebantį Kirmį ir vienas sau nusijuokė iš savo sąmojo.
   - Netirtėk ten kaip šaltiena, o uždėk malkų, mums darosi vėsu!
- juoką balse ūmai pakeitė pyktis ir Kirmis bemat pašoko ant kojų.
     - Valdove, jums leidus... aš eisiu atnešti.. nes nebėra... - šiaip taip išlemeno Piteris.
    - Eik, tik greitai grįžk. Turiu planą. Nebijok, Nadžinė tavęs nelydės!
   Kirmis nėrė neatsigręždamas pro duris, jas visas paskui save rūpestingai užsklęsdamas, kad ta baisioji nepastebimai nesėlintų įkandin, ką jau ne  kartą yra dariusi.
    Dvaro malkinėje, sodininko dėka, buvo apsčiai malkų. Kirmis, sugraibęs seną maišą, prisikrovė kiek valiojo pakelti ir nukurnėjo atgal vidun.
   Dėdamas židinin stambias pliauskas, Piteris bijojo atsigręžti į Valdovą, nes jautė, kad jis jaučiasi kur kas geriau nei prieš jį paliekant. Ugnis spragėjo, ilgėjančiais liežuviais laižydama pagalius ir vis labiau apšviesdama kambarį.
   - Klastingas padare, kodėl vengi mano žvilgsnio? - pasigirdo piktas plonas balsas.
   - Netiesa, Valdove, nevengiu, aš tik žiūriu, kad ugnis neužgestų...
   - Nemeluok, Valdovui Voldemortui! Kiaurai permatau tave, niekingasai! Tu ne tik manęs bijai, žiobaro paderme, bet už vis labiau, manimi šlykštiesi!
    - Valdove.. ne jūsų, mano Valdove, o.. o jos, - parodė ranka į Nadžinę, - Jos labai bijau! - vis dar neatsigręždamas, miknojo Kirmis.
    - Gerai, kad bijai... - tulžingai pastebėjo Valdovas, - Nes jei ne Nadžinė, tu mane seniausiai būtum pribaigęs nė nemirktelėdamas, susna! O dabar atgręžk savo nuolatinės baimės perkreiptą gymį į mane ir aš tau atskleisiu savo sumanymą, kaip beveik be kraujo praliejimo sučiupti vaikėzą ir įvykdyti mano Didįjį planą!
    Kirmis dėl viso pikto įmetė į židinį dar porą pliauskų ir virpėdamas atsisuko į savo Valdovą.
   Vietoj bejėgio, užsimerkusio, gulinčio glitaus padaro, dabar krėsle sėdėjo maža, pikta esybė, įsupusi savo nepatrauklų kūną į juodą apsiaustą ir žvalgėsi aplink nuožmiomis raudonomis akutėmis. Ant krūtinės sodriai spindėjo juodasis gyvybės akmuo, tviskėdamas kraujo raudonumo kibirkštimis.
* * *
    Ketvirtakursiams grifams sekanti pamoka turėjo būti pas Makgonagal, bet profesorė buvo užimta su korespondentais, todėl dabar jie būriu žingsniavo pas profesorių Flitviką.
   - Tu girdėjai, Hari? Ponas Binsas nepaneigė, kad Nikolas Ugninis išties sukūrė Išminties akmenį! Yra kažkokia garsi legenda apie jo įkurtą ordiną prieš juodąją magiją, o aš jos nežinau! Nesu net girdėjusi apie tai! Ak, jis žino, bet užsispyręs nepasakoja, reikia kažko imtis! - Hermiona spirgėjo kaip ant žarijų. - Man būtinai reikia patekti į uždraustąjį skyrių ir rasti pono Binso knygą! Hari, netylėk, nes prisiekiu, nurausiu tau plaukus!
   - Aš galvoju apie didžiuosius ordinus. Jų taip pat buvo septyni. Kas žino, kaip buvo sukurtas Išminties akmuo? O kas, jei tai kaip nors susiję?
   - Ir kaip tau šauna į galvą tokios keistos mintys!
   - Nežinau, tiesiog pagalvojau... kažkada pas poną Binsą mokėmės apie juos. Didieji ordinai.. palauk, jei gerai prisimenu... Fairvsvordas, Snousvordas, Airsvordas, Vindsvordas, Vatersvordas, o kokie kiti? Negali būti, kad tu jų neprisimeni, Hermiona!
   - Taip... Taip! Anglijoje jie tikrai taip vadinami! Ir dar du turi būti - Darksvordas ir Fogsvordas! Septyni miesteliai ir juose įkurti ordinai! Pamenu kaip skaitėme, na aš tai tikrai skaičiau ir visų pavadinimai siejasi su septyniais gamtos stichijų pavadinimais!
   - Išvertus tai reikštų ... palauk.. čia kažkaip su tuo eilėraščiu susiję! Pirmasis virs skaisčiu sniegu.. bus Snousvordas! Ir kiti...
    - Hari, pagaliau mes kažką aptikome! - džiaugsmingai sugniaužė kumščiukus Hermiona, - Po pamokų eisiu į biblioteką!
    - O kaip dėl mano plaukų?
   -Turėkis, gal vėliau prireiks! - juokėsi Įkyrėlė. Jie įžengė pas profesorių Flitviką.
* * *
    Rita Nepasėda, šviesiaplaukė akiniuota garbanė, klastingiausia iš klastingiausių ir nemėgstamiausia iš nemėgstamiausių, visame Hogvartse, sėdėjo ant suoliuko su Minerva Makgonagal, klausinėjo ją ir, savo garsiąja automatine plunksna, užsirašinėjo jos žodžius.
  - Sakykite prašau, ar kaip animagė jūs dažnai naudojate transfigūracijos kerus, mokinių akivaizdoje?
   - Ne dažniau kaip porą kartų per mokslo metus.
   - O kiek projekcijų naudojate?
   - Hogvartse tik vieną.
   - Ar tai reiškia, kad galite naudoti ne vieną projekciją?
   - Tai nėra draudžiama už Hogvartso ribų.
   - Ar Magijos ministerija apie tai žino?
   - Nuo dabar jau žino.
   - Kokias projekcijas mėgstate naudoti labiausiai?
   - Kas čia, tardymas? - pasišiaušė profesorė.
   - Atleiskite, galite neatsakyti jei nenorite. Tuomet papasakokite apie Hogvartso taisyklių pakitimus, per pastaruosius dvejus metus, kokie būtų jūsų pastebėjimai?
   Tuo pat metu pas Albą Dumbldorą kabinete, svečiavosi jaunasis korespondentas, kuris buvo atvykęs drauge su Rita Nepasėda. Jis buvo įpareigotas paimti interviu iš paties Dumbldoro, apie naujienas Hogvartse. Žurnaliūga sėdėjo prie profesoriaus stalo, o pats Dumbldoras stovėjo prie lango, taip parodydamas, kad ne itin gerbia Ritos Nepasėdos kolegą.
    - Sakykite, profesoriau, kaip manote, ar daug prarasite, dėl Magijos ministerijos sprendimo šiemet neregistruoti Hogvartso mokinių į tarptautines kvidičo varžybas?
   - Anaiptol... - sumurmėjo profesorius.
   - Bet jūsų mokykla neteks galimybės laimėti taurę!
    - Reikia ir kitiems palikti!
   - Ar tiesa, kad Hogvartse trūksta dėstytojų?
   - Nesiskundžiam. Geriau mažiau, bet patikimų, - išsiblaškęs atsakinėjo Dumbldoras, žvelgdamas pro langą žemyn.
    Sode, šalia tankios gyvatvorės, tupėjo gražaus rainumo, blizgančiu kailiu katė. Jis neabejojo, kad čia ta pati katė, kurią matė ant stogelio. Jam šmėstelėjo mintis, kad galbūt Minerva taip nori išvengti Nepasėdos klausimų, bet žvilgtelėjęs pro kitą langą pamatė jas abi sėdinčias ant suoliuko ir besišnekučiuojančias.     Baisus įtarimas persmelkė Dumbldorą.
   - Ir pabaigai, profesoriau, sakykite, kokia būtų Hogvartso mokyklos pagrindinė mintis?
    - Profesoriau?
   - Jei Hogvartse pamatai katę, tai dar nereiškia, jog tai katė! - riktelėjo Dumbldoras ir viesulu išlėkė pro duris, palikęs be žado vėpsantį korespondentą.
   - Ar... man .. taip ir užrašyti? - sukrutino žiauną studenčiokas.