Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

25 skyrius

  Tamsoje ant kalvos stūksančiame Ridlių dvare, didžiąjame kambaryje, ant grindų klūpojo Voldemortas, baltais delnais suspaudęs pliką savo galvą ir inkštė iš skausmo. Jis blaškėsi ir dejavo, tai pasilenkdamas ligi grindų ir atremdamas kaktą į jas, tai vėl užsilauždamas aukštyn, atkišęs smailas alkūnes ir purtydamasis į šalis.
  Kirmis drebėjo iš baimės, užlindęs už pilno malkų maišo šalia židinio ir stebėjo savo besikamuojantį Valdovą. Jis nežinojo kas nutiko. Sugrįžęs su malkomis, rado Valdovą tokioje padėtyje.
  Dar kiek pasidaužęs, Voldemortas ėmė rimti. Atsirėmęs rankomis į grindis kriokė, gaudydamas kvapą. Iš siauros burnos jam dryko seilės, šnervių plyšeliai konvulsingai trūkčiojo. Atrodė panašus į grobuonies užvaikytą  auką.
  Šiek tiek papūtavęs, jis atsistojo ir, žengęs prie krėslo, sudribo jame. Nusišluostęs rankove smakrą, įsmeigė savo padėrusį žvilgsnį į spragsinčią židinyje liepsną ir staiga, nei iš šio nei iš to ėmė kvatotis savo spiegiančiu juoku. Nuo piktdžiugiško juoko jis visas net kratėsi, pliaukšėjo delnais sau per kelius ir ūmai nutilo, vis dar neatitraukdamas savo raudonai degančių akių nuo ugnies.

- Man pavyko! - tarsi negalėdamas patikėti pats savimi, tarė Voldemortas, - Man pavyko!
  Jis apsidairė aplink, lyg ieškodamas ko nors, su kuo galėtų pasidalinti savo sėkme ir pamatė krūpčiojančių raudonų gaurų kuokštą už malkų maišo. Ištiesęs ranką sumojavo ilgais baltais pirštais ore ir Kirmis, nelyginant kokia kulbė, išriedėjo iš savo slėptuvės į kambario vidurį.
  - Kol tu ten tirtėjai lyg drebučiai lėkštėje, aš žvilgtelėjau į Hario Poterio mintis! - kreipėsi Voldemortas į susirietusį Kirmį. Jo paniekos pilnas žvilgsnis anaiptol nepadrąsino Trumpulio, kuris mėgino atsikelti nuo grindų.
  - Buvo labai nemalonu, pripažįstu, bet tai ką sužinojau, atsveria kai kuriuos nepatogumus. Manau, kad priprasčiau, jei dažniau tuo užsiimčiau! Metas man imtis veiklos, nes baigiu čia susmirsti su tavimi! - Voldemortas atsistojo ir pasirąžė, aukštai iškeldamas savo laibas, ilgas rankas.

- Niekur iš čia neik, jei nenori įžeisti mielosios Nadžinės. Aš tuo tarpu pasivaikščiosiu iki Hogvartso ir atgal. Kai grįšiu, kad rasčiau tave čia, ar aišku?
  - Žinoma, mano Valdove! - susilenkė dvilinkas Kirmis.
  - Nepaklausi ką ketinu veikti Hogvartse? - žaismingai purtydamas dulkes nuo apsiausto rankovių, paklausė Voldemortas, baimingai susitraukusio Kirmio.
  - Tiek to, pasakysiu, jei labai nori! - Valdovas pasilenkė ties savo nuolankiu patikėtiniu ir, tarsi pats stebėdamasis savimi, tarė, kraipydamas galvą į šalis:
  - Aš einu į pasimatymą!
  - Kur? - išsprūdo Kirmiui. Jo burna prasižiojo iš nuostabos, parodydama didelius geltonus dantis.
  - Kur varna daro pur pur! - supyko Voldemortas, - Į pasimatymą einu! Gal tu kurčias?
  - A... a... tai... tai gerai, Valdove! - sumikčiojo Kirmis, nė nežinodamas kaip jam reaguoti į tokį pareiškimą.
Voldemortas paniekinamai purkštelėjo, dėbteldamas į Piterį.
  - Tarsi kasdien tai daryčiau! Sėdėk čia, pelėsi, ir kad man nė nemėgintum ko nors perspėti! Iškart sprandą nusuksiu! - pagrasino Valdovas ir, pavirtęs juodo rūko kamuoliu, šūstelėjo pro pravirą langą į lauką.

  Džinė Vizli vartėsi nuo šono ant šono, niekaip negalėdama sudėti bluosto. Jai prieš akis vis iškildavo pasivaikščiojimas su Draku paežere, saulei leidžiantis, nutykus vėjui.
  Drakas buvo toks tylus, susimąstęs, žvelgiantis į tolį ir taip atidžiai klausėsi jos tarškėjimo, kad dabar, apie tai pagalvojus, Džinei net paširdžius nudiegdavo.
  Bet kažkas jai nedavė ramybės. Ji vėl ir vėl iš naujo atmintyje perkratė jų susitikimą iki mažiausių smulkmenų, tikėdamasi apčiuopti tai, kas ją neramino. Regis tuoj tuoj supras, pagaus tą mintį, ji čia pat, bet... akimirka ir viskas dingsta.
Jis ją pasikvietė, tačiau per visą pasivaikščiojimą neužsiminė kokia to buvo priežastis, o ji, aišku, neklausė.
  Matyt, bus tik šiaip, draugiškas pasivaikščiojimas ir tiek.
  Ar jai norėtųsi, kad būtų kitaip? Kad jis būtų įvardinęs priežastį, dėl kurios ją pakvietė? Gal.
Nejaugi ji nori, tikisi, kad jis jai atskleistų savo jausmus?
  O gal jis nieko jai nejaučia? Bet ne, juk leidžia suprasti, kad ji jam patinka...
  O ką ji atsakytų, jei jis paklaustų apie jos jausmus jam? Ką ji atsakytų? Iš tikrųjų - ką ji jam atsakytų? Paneigtų? Kaip reiktų įvardinti tai, ką ji jaučia tam pilkaakiui klastuoliui?
  Džinės skruostai sušilo nuo tokių minčių.
O kaip Haris? Ar jis vis dar jos didvyris? Kaip ji jaustųsi, jei Haris pakviestų ją pasivaikščioti? Jei taip kaip Drakas paimtų jos pirštus į savo šiltą delną? Žvelgtų pro akinius į ją savo žaliomis akimis, o vėjelis judintų jo juodus plaukus?
  Džinės skruostai degė. Galvoje tvyrojo sumaištis. Ji nežinojo nė vieno atsakymo į tą daugybę iškilusių klausimų.
    Džinė giliai atsiduso, nusprendusi daugiau nebesikamuoti ir viską palikti rytdienai. Patogiai susirangiusi užmerkė akis.
  Nepajuto kada užmigo. Jai prisisapnavo keistas sapnas.
Stovi ji Tamsiojo ežero pakrantėje, veidą atsukusi  saulėlydžiui.  Šiltas vėjelis plazdena jos ploną, lengvą suknelę ir glosto nuogus pečius. Iš vienos pusės ateina Haris, o iš kitos - Drakas. Abu šypsosi ir žiūri tik į ją. Priėję artyn, paima ją už rankų, vienas už vienos rankos, kitas už kitos. Ir keista - abu paklausia to paties: " Katrą iš mudviejų renkiesi?"  Džinė delsia atsakyti, nes nežino atsakymo. Jai patinka jie abu. Jaučia, kad pasirinkti negali. Tuomet iš  ežero bangų išnyra žmogaus galva, pečiai, o netrukus pasirodo tamsi figūra ir brenda artyn į krantą. Džinė lyg užburta žiūri į ją. Vis labiau aiškėja, kad tai jaunas vaikinas. Jis brenda iš vandens vis labiau išnirdamas. Varvančiais vešliais juodais plaukais, lieknas ir aukštas. Jo akys, tamsios, hipnotizuojančios ir užburiančios akys, įsmeigtos tik į ją. Lūpose žaidžia kreiva šypsenėlė.
"Kurrrįįį iššš mūsssųųų renkiesssiii...?" nesiliauja šnabždesys.
Štai jis jau krante. Ištiesia rankas į šalis ir akimirksniu tampa sausas. Jo vešlūs plaukai krenta tamsiomis garbanomis ant vienos akies, dengdami blyškų skruostą, o žavingas žvilgsnis veria kiaurai.   "Kurrrįįį rrrenkiesssiii...." 
   Jis ryžtingai eina prie jos, nekreipdamas dėmesio į greta jos stovinčius vaikinus, ištiesia rankas ir apkabina jos liemenį. "Passsiriiink maneee..."  sušnibžda atėjūnas.  Džinė negali jam priešintis. Nejaučia kojų nei rankų. Ją visą traukia tik prie šio vaikino. Pamiršta ir Harį, ir Draką. Jie kažkur dingsta, išnyksta.
  Vaikino rankos slysta jos nugara aukštyn, švelnūs pirštai jautriai liečia Džinės nuogus pečius, užgniauždami kvapą ir atimdami žadą.     Džinė vangiai suvokia, kad pradingsta garsų pasaulis, o vaikino gražų veidą, jo plaukus ir ežero vandenį, ir dangų su saulėlydžio pašvaiste, ir kranto smėlį, apgaubia keista, raminanti pilkuma.  Šilti pirštai slenka aukštyn tol, kol paliečia jos kaklą ir užčiuopia pakabučio grandinėlę. Suima ją pirštais ir staiga Džinė pajunta, kad papuošalas ima ją dusinti, veržti kaklą. Keista, bet šis jausmas jai  nekelia jokios baimės, nei skausmo. Ji mato tik vaikino akis - juodas, gilias, su rauvais atšvaitais gelmėje kaip ir jos akmenėlis.  Jaučia tik jo rankas, tvirtai apglėbusias ją per pusiaują. Tos stiprios rankos ją kilsteli ir nešasi atgal į vandenį. Ji tvirtai apsikabina jį, tiesiog apsivynioja rankom ir kojom jo tvirtą, kaulėtą kūną ir nesipriešina...