Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

16 skyrius

   - Kur taip skubam?
  Džinė grįžtelėjo. Link jos ėjo Drakas, ant peties nešdamasis kuprinę.
  - Į bibliokteką, - atsakė ji, žvelgdama į šviesbruvį vaikiną.
  - Koks sutapimas! - vyptelėjo jis, - Ar galiu ir aš?
  - Kaip nori, - truktelėjo pečiais Džinė, apsisukdama eiti. Drakas žingsniavo šalia. Jis žvilgtelėjo į ją.
  - Girdėjau, Haris buvo pradingęs?
  - Iš kur žinai?
  - Turiu savų šaltinių, - mirktelėjo jai Drakas, - Ar jam viskas gerai?

  - Taip. Nusivylei? - šelmiškai primerkė akis Džinė.
- Kodėl manai, kad linkiu jam blogo? Na, taip, mes pasikivirčydavom, to nepaneigsi, - sutikęs nustebusį jos žvilgsnį pasiteisino Drakas, - Bet nemanyk, kad aš tai dariau rimtai. Tiesiog smagu kartais pasierzinti, o ir tavo brolis taip nuoširdžiai viskuo patiki, kad negali nesijuokti, nepyk!
  - Na taip, Ronis karštakošis, sutinku.
  - Poteris visai kitoks, bet tai netrukdo jiems būti draugais.
  - Tik nesakyk, kad ir tu norėtum tapti dviejų nevykėlių draugu!
  - Hario niekada nelaikiau nevykėliu. Vadinau taip, bet nelaikiau tokiu.
  - Tai jau negirdėta! - Džinė šypsodamasi siekė atidaryti bibliotekos duris, bet jos ranka sustingo ore.

  - Kas? - nesuprato Drakas.
  - Ššš...  girdi? - Džinė pakreipė ausį. Abu įsiklausė. Už durų girdėjosi balsai.
  - Ten Filčas, - sušnibždėjo Drakas nustebęs.
  - Ir madam Pensnė, - Džinė pažvelgė į jį, - Ką jie ten daro?
Abu vėl įsiklausė.
  - Jūsų skrybėlę padėsiu štai čia... - sušvagždėjo ūkvedys, - suknelę irgi. Palaukite, nuimsiu staltiesę...
  - Nežinau, taip niekada nebandžiau... - sukikeno madam Pensnė. Džinė su Draku išplėtę akis susižvalgė.
  - Dabar jūs pakelkite kojas, - vėl pasigirdo Filčo balsas.
  - Taip gerai? Ar dar truputėlį?
  - Labai gerai, dabar šiek tiek pasisukite šonu, kad man būtų geriau prieiti, - ūkvedys šniokštavo uždusęs. Džinė staiga išraudo ir užsiėmė delnu burną. Drakas išsiviepęs be garso juokėsi.

   - Ar jau gerai? - paklausė Filčas.
   - Dar šiek tiek ir bus gerai, - madam Pensnė taip pat sunkiai gaudė orą, - Dar šiek tiek... dar truputėlį..O... Jau! - šūktelėjo jinai.
   - Puiku,- sukriokė ūkvedys.
   - Ačiū, Argai, jūs buvote teisus, taip tikrai geriau nei buvo anksčiau! - čiulbėjo patenkinta bibliotekininkė.
   - Reikia viską sutvarkyti, kol  čia nepasirodė tie įkyrūs vaikpalaikiai, - niurnėjo Filčas. Drakas mirktelėjo Džinei ir staigiai atplėšė duris.
   Madam Pensnė sukliko ir griebėsi už širdies, išmesdama iš rankų savo nebaigtą megzti suknelę. Filčas stvėrė savo šluotą. Džinė sutrikusi apsidairė, pasikeitusiame Madam Pensnė kabinete. 

   Bibliotekininkės sunkusis ąžuolinis stalas, stovėjęs kampe, dabar buvo atsidūręs ties langu, o senovinė kanapa, ant kurios, su arbatos puodeliu mėgo ilsėtis Madam Pensnė, stovėjo tiesiai prieš bibliotekos skaitomojo kambario duris. Kadangi jos beveik niekada nebuvo uždaromos, ji nuo šiol galės mėgautis arbata ir drauge puikiausiai matyti, ką skaitykloje veikia mokiniai.
  - Tu, varlės smegenie, ar tavęs niekas nemokė, kad prieš įeinant reikia belstis? - seilėmis taškydamasis užriaumojo Filčas, mojuodamas Drakui panosėj su šluota.

  - Ramiau, dėde! Nuo kada reikia belstis į bibliotekos duris? - vikriai sučiupo šluotkotį Smirdžius.
  - Nuo dabar, varlianosi! Atiduok!
  - Perstatėte baldus? - pakeldama jos mezginį ir padėdama senąjai poniai užtiesti ant  stalo aksominę staltiesę, pasiteiravo Džinė. Madam Pensnė sublykčiojo savo dideliais akinių stiklais.
   - Juk akivaizdu!  Dabar nepalyginamai geriau, nei buvo. Ponas Argas jaučia stilių.
   Šyptelėjusi Džinė pasiėmė kuprinę, kurią buvo numetusi ant krėslo ir išėjo į greta esančią skaityklą. Jai priešais, prie to paties stalo įsitaisė ir Drakas. Kurį laiką, kol ji vertė knygos lapus, jis žvelgė į ją nepaprastai įdėmiai. Jo žvilgsnis nusileido ligi jos kaklo. Ten prie pat apykaklės, pastebėjo blizgant grandinėlę. Tuomet klastuolis atsainiai pasiėmė magijos žinias, bet pasklaidęs puslapius vėl padėjo atgal.