Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

12 skyrius

    Pabaisa Nadžinė buvo išsivilkusi lauk iš kambario, tad Kirmis jautėsi kur kas laisviau. Jis vidun buvo prinešęs nemažai malkų, kad nereikėtų vaikščioti naktį. Valdovui įsakius, jau buvo įpusėjęs kuopti didįjį dvaro kambarį, kuriame drauge leido didesnę dalį laiko.
    Kambarys įgijo spalvų. Nupurčius ir nušlavus nemenką dulkių sluoksnį, pasimatė parketo raštai, aksominių portjerų tamsi alyvinė spalva, sublizgo juodas baldų paviršius.
    Kirmis dirbo dar ir todėl, kad nekvaišteltų kamuojamas nuolatinės baimės dėl savo gyvybės, nesitikint nieko gero iš žiauriojo Valdovo, kuris pastaruoju metu buvo pritilęs, paskendęs apmąstymuose, ir tik su savo šliaužiojančia siaubūne kartais pabendraudavo jai suprantama kalba.
    Štai jis krustelėjo ir atsisėdo krėsle. Kirmis padėjo drėgną skudurėlį, kuriuo baigė šluostyti dulkes nuo fortepijono, ir prisiartino prie Voldemorto krėslo.
     - Būk pasirengęs, Kirmi, liko visai nedaug!
     - Klausau, Valdove... - Trumpulis ėmėsi vykdyti nurodymą. Atbogino ir vidury kambario pastatė didelį magišką katilą, tokį pat kur naudoja mokiniai per nuodų ir vaistų pamokas, tik kur kas didesnį. Tuomet iš įvairių spalvų kristalų išdėliojo platų ratą aplink katilą. Katilo vidun įdėjo virvę, aštriaašmenį trumpa geležte kalaviją, burtų lazdelę, keletą kažkokio skysčio buteliukų ir, atėjęs prie krėslo, nusilenkė padarui.
    - Viskas paruošta, Valdove...
    - Gerai... žiūrėk, nieko nepamiršk ir nesupainiok. Viskas turi pavykti iš pirmo karto... Dabar įkelk mane...
    - Taip, mano Valdove! - pagalvojęs kas jo laukia, Kirmis vėl ėmė virpėti iš siaubo. Atsargiai paėmęs savo Valdovo trapų kūną, su visu dideliu apsiaustu įdėjo į katilą.
    - Laimikis užkibo, viskas vyksta taip, kaip ir tikėjausi... bet kuri akimirka gali būti lemtinga... praverk duris, Kirmi, kad mieloji Nadžinė galėtų užeiti sugrįžusi, - patogiau įsitaisydamas kalbėjo Valdovas, savo raudonomis spangytėmis žiūrėdamas į traškančią židinyje ugnį. Jis, patenkintas,  varginga tripiršte galūne čiupinėjo ant kaklo kabantį juodą akmenį ir jo demoniškame veiduke buvo matyti grimasa, panaši į šypseną, o piktų akučių vertikalūs raudoni vyzdžiai žibėjo nuo židinio skleidžiamos šviesos. 
                                       *   *   *
    Džinė stovėjo koridoriuje, šalimais istorijos kabineto ir pro langą stebėjo, kaip smarkus vėjas baigia nudraskyti pirmų šalnų pakąstus medžių lapus. Tolėliau šurmuliavo jos bendraklasiai.
   - Ko tokia rūškana mina? - paklausė gracingai atžingsniuodama artyn Žiema Vėjavaikė ir įprastiniu judesiu atmetė atgal savo ilgus plaukus.
     - Visai ne, - šyptelėjo Džinė, - Tik šiaip kažką galvojau!
     - O... taip, yra apie ką, ar ne? Visi tik ir liežuvauja apie tai! - Žiema suokalbiškai mirktelėjo akį. Džinė pajuto kaip kaista kaklas ir skruostai.
    - Kad nėra čia apie ką kalbėti!
    - Nėra? Dar ir kaip yra! Juk kalba eina apie Draką Smirdžių, o jam toks elgesys nebūdingas, pupule! Ketvirti metai su juo mokausi ir čia buvo pirmas kartas, kad jis neleistų kažkam pargriūti! Daugybę kartų mačiau štai šitomis žaviomis akimis, - ji bedė ilgu dailiu nagu sau į paakį, - Kaip jis pats pargriaudavo kokį nors praeivį ir garsiausiai už visus kvatodavo!
      Džinė tylėjo.
    - Patikėk, čia buvo sensacija! Visiems smalsu - kas gi vyksta? Pensė Parkinson eina iš proto. O jis tyli ir nieko jai neaiškina! Dabar ir tu tyli! Tai kas gi vyksta iš tikrųjų?
      - Aš nežinau ką tau pasakyti! Aš tikrai nežinau, - gynėsi Džinė.
   Žiema tiriamai žvelgė jai į akis.
    - Bet kai sužinosi, man juk pasakysi, ar ne? - šelmiškai stuktelėjo Džinę alkūne.
     Raudonplaukė truktelėjo pečiais.
   - Vilką mini... iki, gražuole, susimatysim!
   - Iki, - Džinė pasekė akimis, kaip Žiema grakščiai nužingsniavo koridoriumi tolyn, link profesoriaus Sneipo valdų.
   Tada išgirdo kaip artinasi kiti klastuoliai. Skubiai žengė arčiau lango ir, atsivertusi magijos istoriją, įniko skaityti, atsukusi nugarą koridoriaus pusėn.
   Klastuolių šutvė įtartinai tyliai ir greitai prašnarėjo pro ją, bet Džinė buvo tikra, kad girdėjo prunkštimą, tramdomą kikenimą ir tildomą šnypštimą.
    - Įdomi knyga? - nutvilkė sodrus balsas prie ausies.
    - Kartoju namų darbus, o kas? - neatsisukdama pratarė ji.
    - Nieko, tik... kodėl tekstas aukštyn kojomis? - Džinė iš balso suprato, kad Drakas šypsosi. Žvilgtelėjo į vadovėlį. Po galais!    Spalvingi skirtukų juostelių galai tikrai styrojo knygos viršuje!
  Toliau vaidinti skaitančią būtų buvę kvaila, todėl ji užvertė knygą ir, sukaupusi drąsą, atsisuko į už jos stovintį aukštą šviesiaplaukį. Neapsiriko. Jis išties šypsojosi.
  Džinė pirmą kartą iš arti matė jo šypseną, neiškreiptą pašaipos, nesudarkytą piktdžiugos ir turėjo pripažinti, kad ji jai atrodė graži...
   Staiga jos akys pagavo judesį koridoriaus prieblandoje. Kažkas ten stovėjo ir stebėjo juodu. Tuo pat metu, uždarytose istorijos kabineto duryse, išryškėjo profesorius Binsas, modamas mokiniams užeiti vidun.
   - Man metas, - trumpai žvilgtelėjusi į pilkas akis sumurmėjo Džinė, - Ir... ačiū!
   Drakas nieko neatsakė tik kilstelėjo antakius ir dar plačiau nusišypsojo.
   Džinei trinktelėjus durimis, jo siluetas nutolo požemių link, išnykdamas tamsiuose koridoriaus vingiuose.
   Per visą istorijos pamoką Džinė negalėjo atsikratyti minčių apie šviesiaplaukio klastuolio elgesį. Ji stengėsi klausytis pono Binso, stengėsi kreipti mintis į Harį, net į šeimos narius, bet vis vien pagaudavo save galvojant apie Draką.
     Sveiko proto likučiais suprato, kad dabar jau negali būti nė kalbos apie anksčiau sumanytą ketinimą pasinaudoti Smirdžiumi ir sukelti Hariui Poteriui pavydą tam, kad jis atkreiptų į ją dėmesį. Dabar iškilo didesnis rūpestis - ji jautė, kad jai ima patikti Drakas.
    Nuo šitos minties darėsi silpna, ėmė baimė, širdis imdavo daužytis, o gražusis akmenukas glūdintis prie jos krūtinės įkaisdavo. Sėdėdama pamokoje, Džinė tvirtai nusprendė pamėginti kovoti ir kaip galėdama priešintis neprašytiems jausmams.
   Raudonplaukė, žinoma, negalėjo matyti, kad tuo metu, už daugelio mylių esančiame Ridlių dvare, priešais židinį sėdinčio Voldemorto veidą perkreipė grasus, niekinantis šypsnis.
                                      *   *   *
   "Klastūnyno " ketvirtakursiai sėdėjo nuodų ir vaistų mokomojoje laboratorijoje.
   - Šiandien skaitykite naują skyrių apie tai, kaip nustatyti apsinuodijimo rūšį, stadiją ir priežastį. Pasistenkite  pritaikyti knygoje paminėtiems apsinuodijimų variantams priešnuodį. Vėliau pateiksite savo sugalvotus pavyzdžius, - Severas Sneipas atsisėdo prie stalo ir tamsiomis akimis atidžiai apžvelgė savo auklėtinius.
    Kairės rankos dilbį nutvilkė gerai pažįstamas skausmas, gerokai jį nustebindamas. Patyręs burtininkas nuvijo šalin bet kokias mintis ir dar kartą pakartojo (occultatum), minčių blokavimo kerus. Jo nuolat griežtai kontroliuojamos mintys ir emocijos paprastai niekam neleisdavo prasiskverbti į jo sąmonę, bet šiandien čia kažkas negerai, jis jautė grėsmę, tvyrančią šalimais.
   Žvilgsniu vėl ėmė tirti palinkusias jaunųjų magų galvas, aiškiai jausdamas netoliese esančią stiprią, magišką  galią. Tamsos Valdovo ženklas ant rankos tai paliudijo. Sneipas užmerkė akis, bandydamas susikaupti ir nustatyti sklindančios galios šaltinį. Jo mintys sustojo ties septintuoju suolu kairėje. Taip, stipri jėga susitelkusi TEN. Jis atsimerkė ir pažvelgė į septintąjį suolą. Jame sėdėjo Smirdžius su Niurzga ir įnikę skaitė užduotą tekstą. Greitai panaršęs po Niurzgos mintis, neaptiko nieko neįprasto, tik vadovėlyje skaitomą tekstą.
  Pamėgino patirti, apie ką galvoja Smirdžius.
  "Legilimens! " mintyse prisiartinęs prie Drako pasąmonės, kreipėsi profesorius. Akimirką jis išvydo šmėstelint ugnies atšvaitus, bet greit pajuto tuštumą.  " Ką norite pamatyti, profesoriau? " suskambo balsas galvoje. Į Sneipą buvo įsmeigtas pašaipus Drako Smirdžiaus žvilgsnis. Nuodų ir vaistų mokytojas, neatitraukdamas akių, greit pakartojo "occultatum ".
    "Ar tikrai?"  Pilkos akys juodais vyzdžiais gręžė tamsias eliksyrų meistro akis. Profesorius staiga pajuto galingą srautą, besilaužiantį į jo sąmonę ir įtempė visas savo jėgas, mėgindamas pasipriešinti svetimos sąmonės antpuoliui, tačiau tai nebuvo taip paprasta ir, tik panaudojus trigubą "sectum sclipjum", (nematomas skydas) , pavyko atmušti puolimą.  Smirdžiaus veide jau nebuvo pašaipios šypsenos. Akmeniniu veidu jis dar kurį laiką žvelgė į profesorių, paskui lėtai palenkė galvą į knygą.
   Niekas klasėje, regis nė neįtarė, apie ką tik įvykusią mokytojo ir mokinio dvikovą. Sneipas tankiai alsavo. Susirėmimas kainavo šiek tiek fizinių jėgų. Tai buvo taip netikėta, kad jis niekaip neįstengė susigaudyti, kada  Drakas  spėjo šitaip įvaldyti legilimantiją! Negali būti, kad Liucijus nebūtų pasigyręs savo sūnumi, jei būtų jį išmokęs šitų kerų!
   - Drakai, eime su manimi, o jūs dirbkite ką esu nurodęs. Jei negrįšiu iki pamokos pabaigos, eikite pietauti! - kreipėsi profesorius į mokinius. Drakas pakilo iš savo vietos ir abu išėjo.