Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

2 Skyrius

    Profesorė Makgonagal savo griežtu žvilgsniu lėtai peržvelgė visus susirinkusiuosius ir juokas pamažu nutilo. Salėje vėl įsivyravo tyla. "Grifų Gūžtos" vadovė sušlamėjo sąrašo lapais.
  - Tęskime mokinių paskirstymą. DIJA RAGANĖ!
   Žavi juodaplaukė drąsiai atėjo prie Paskirstymo Kepurės ir  užsidėjo ant galvos. Akimirka tylos ir :
    - Klastūnynas! - nedvejodama pranešė Kepurė.
Klastuoliai itin garsiai pasveikino naująją mokinę. Dijos juodos akelės sužibo ir ji smagi nustraksėjo pas savuosius.
    - PINAS BERŽINIS! - vėl suskambo profesorės balsas.
  Makgonagal matyt jau nebesekė abėcėlės, bet Hariui tai maža rūpėjo. Jis tuo tarpu žvelgė į profesorių Sneipą, kuris jam pasirodė šiandieną kažkoks nesavas. Jis vis skausmingai suraukdavo kaktą ir nejučia paliesdavo kairės rankos dilbį.
  Kaip bebūtų keista, Haris taipogi jautėsi nekaip. Jo žymųjį randą tarytum kas daigsčiojo mažutėmis adatėlėmis. Skausmas buvo pakenčiamas, bet diskomfortas vis tiek vargino. O dar tas nuolat įsmeigtas Džinės Vizli žvilgsnis!
    Kartais Haris net nežinodavo kas blogiau: ar Sneipo gebėjimas skaityti jo mintis, Voldemorto palikto rando skausmas, ar nuolatinis Ronio sesers žiopsojimas į jį...
   - "Varno Nagas"! - pasigirdo Kepurės atsakymas.
  Šviesiaplaukis berniukėlis nuskubėjo pas plojančius "varniukus".
  - LUDĖ SNIEGENA !
  - "Grifų Gūžta"!
  Juodaplaukė garbanė džiaugsmingai prisijungė prie savųjų ir atsigręžusi pamojavo Abigailei, kuri savo ruožtu, mergaitei atsakė tuo pačiu.
  Hariui tapo aišku, kad juodvi pažįstamos.
  - FRENCĖ FABULA ! - toliau šaukė Minerva Makgonagal.
  Smulkutė mergaičiukė, banguotais kaštoniniais plaukais ir rudomis akelėmis, beveik iškilmingai priėjo prie krėslo ir oriai užsidėjo Paskirstymo Kepurę.
  -"Grifų Gūžta"! - pasigirdo atsakas.
  Haris kumštelėjo Hermioną:
  - Ei, žiūrėk, ji visai kaip tu, kai buvai pirmakursė!
  - GARIS LANDĖ!
  Berniukas su akinukais vikriai atėjęs pasimatavo Kepurę.
  - "Švilpynė"! - šūktelėjo šioji.
  Bernaitis džiugiai nusišypsojo ir atkurnėjo pas švilpiančius "Švilpukus".  Hermiona plodama palinko prie Hario:
  - Žiūrėk, tu irgi turi antrininką! - mirktelėjo jam juokdamasi Įkyrėlė. Haris taip pat nusijuokė ir dirstelėjo į priešais sėdinčią Džinę. Toji, vos pagavusi Hario žvilgsnį, iškart nusisuko ir demonstratyviai ėmė pliurpti su draugužėmis.
    Poterio žalios akys, po akinių stiklais, piktai blykstelėjo.
  "Ši mergina būtų visai nieko, jei nebūtų tokia buka", - perbėgo jam mintis. Jis niekaip negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors, su ja taptų pora.
  Džinė, beje, apie tai tik ir svajojo. Jauniausioji Vizlių dukrelė mylėjo Harį Poterį nuo tada, kai pirmą kartą išgirdo iš savo mamos nuostabią ir paslaptingą pasaką apie ypatingą berniuką, kurio pabūgo net pats tamsybių Valdovas Voldemortas.
    Haris iš karto tapo jos svajonių didvyriu.
Paaugusi ir sužinojusi, kad Haris Poteris ne joks pasakų princas, o realus berniukas, kuris mokosi su jos broliais vienoje mokykloje, Džinė apie nieką daugiau neįstengė galvoti, tik kaip greičiau užaugti ir mokytis ten kartu su juo.
    Jinai tiesiog išūždavo savo broliukams ausis beklausinėdama apie jį. Vyresnieji dvyniai buvo nepataisomi pokštininkai ir, kartais taip įerzindavo sesutę, jog tekdavo bėgti. Džinė nepajėgdavo pavyti Fredžio ar Džordžo, užtat pasiekdavo Ronį. Tas būdavo tingiausias, tad dažniausiai ir atsiimdavo už brolių juokelius.
  Laukdama laiško iš Hogvardso, Džinė jau buvo patikėjusi savo svajone kada nors tapti Hario Poterio žmona.
   Tačiau išėjo ne visai taip. Mokykloje, nors Džinė Vizli mokėsi tame pačiame koledže kaip ir Haris, susidraugauti su juo taip artimai, kad galėtų tapti jo pora, jai nepavyko.
  Netgi atvirkščiai. Vos Haris suprato, ko ji siekia, ėmėsi laikytis atstumo, neleidžiančio peržengti paprastos draugystės slenksčio.
  Artimiausiai Poteris bičiuliavosi tik su jos broliu Roniu ir Hermiona Įkyrėle. Su pastarąja netgi labiau.
  Džinė nesitvėrė apmaudu. Ji skaudžiai pavydėjo Įkyrėlei tokios artimos draugystės su išsvajotuoju berniuku, nors Hermiona daugybę kartų ją įtikinėjo, kad myli jos brolį. Ronis taip pat bandė ją atvesti į protą.
  - Nesuprantu, kaip tau šitaip nedaeina va čia, - širsdamas baksnojo sau į kaktą smiliumi, - Kiek galima kartoti - Hermiona draugauja su MANIMI, o ne su Poteriu!
  - Tai kodėl tuomet jinai nuolat būna su JUO? - vos nežliumbdama skųsdavosi broliui, - Ji su tavimi tiek nebūna kiek su juo!
  - Pats žinau! - pasiusdavo Ronis nuo tokių smigių sesers žodžių, - Avigalve tu, nemanyk, kad nežinočiau jei Hermiona pasirinktų Poterį!
  Panašiai ir baigdavosi beveik visi jų pasišnekėjimai šia tema. Džinę šiek tiek guosdavo Ronio žodžiai, bet sekančią dieną matydama Įkyrėlę su Hariu, vėl puldavo į neviltį. Nors pavydėti  nebuvo jokios dingsties, Džinė nieko negalėjo su savimi padaryti.
   Ji pavydėjo visiems, kas tik buvo arčiau Hario Poterio negu jinai, bet čia dar buvo tik pumpurėliai...