Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

19 skyrius

Ryte pabudęs anksčiau už kitus, Haris pirmiausiai patikrino Plėšiko Plane Sneipo ir Dumbldoro buvimo vietą. Sneipo pėdos jau trypčiojo po nuodų ir vaistų mokomojo klasę, o Dumbldoro - apvaliajame kambaryje.
Šalimais pasigirdo šiugždesys ir, pakėlęs akis nuo popieriaus, melsvoje lumos šviesoje, Haris pamatė susivėlusią raudonplaukę Ronio galvą. Į jį žiūrėjo dvi nuo miego patinusios mėlynos akys. Pasikėlęs ant alkūnės, Ronis spoksojo į Plėšiko Planą, patiestą priešais Harį.
- Kas nutiko? - prikimusiu balsu paklausė Ronis.
- Naktį mačiau viziją. Voldemortas įsakė Sneipui nužudyti Dumbldorą.
- Eina sau! - Ronis iš karto atsisėdo lovoje. Sugirgždėjo ir Nevilio guolis. Žalių kambario gobelenų fone išryškėjo juodaplaukė galva.
- O ką Sneipas? - Ronio veide buvo matyti susirūpinimas.
- Sutiko nė nemirktelėjęs, - Haris stipriai sukando dantis, kad net žandikaulių raumenys sukrūpčiojo.

- Jūs čia rimtai? - Nevilis, su visa savo antklode, atsisėdo ant Ronio lovos.
- Prisiekiau sau, kad neleisiu jam to padaryti, - ryžtingai pažvelgė į abu draugus Haris.
- Ką ketini daryti? - Ronis pasislinko, padarydamas vietos aukštaūgiui Neviliui.
- Pirmiausia visur stebėsiu Sneipą. Nešiosiuosi Plėšiko Planą ir neregimąjį apsiaustą. Jei matysiu jį susitinkant su Dumbldoru - eisiu ten, nesvarbu kas nutiktų.
- Jei galėsiu kuo padėti, tik pasakyk, - supstėsi į antklodę Nevilis.
- Pirmiausia niekam nepasakosim ir Sneipui neišsiduosim, kad žinom.

- Hari, klausyk, gal reikėtų pasakyti Dumbldorui? Apie Sneipą? - pasiūlė Ronis.
- Galvojau apie tai, bet kas, jei jis manimi nepatikės? O Sneipas gudrus, išsisuks iš bet kokios padėties ir paskui taps dar atsargesnis. Kas žino ko jis tada griebsis! Kol kas Dumbldorui nieko nesakysiu. Manau, man reikėtų išmokti oklumantijos, kad Sneipas negalėtų skaityti mano minčių.
- Gerai sugalvojai! - nušvito Nevilis.
- Jums irgi būtų ne pro šalį! - šyptelėjo Haris ir, pasiekęs nuo kėdės savo baltus marškinius, ėmė rengtis.
Lauke jau aušo. Juodą nakties skraistę pakeitė tamsiai mėlynas ryto apsiaustas. Berniukų kambaryje tvyrojo sodri prieblanda.
- O Hermionai pasakysim? - paklausė Ronis, vilkdamasis megztinį.

- Tai žinoma, juk be jos mes nė iš vietos, - Haris segėsi diržą, - Jos galva visuomet pilna gerų minčių!
- Šiandien pašto diena, - Nevilis taip pat rengėsi.
- Ir Treloni pamoka! - Ronis šyptelėjo Hariui.
- O, ne! Kam priminei? - pliaukštelėjo sau per kaktą Haris. Visi nusijuokė.
Kol berniukai susitvarkė savo rytinę buitį, visai prašvito. Pilis subruzdo, prasidėjo naujas rytas.

* * *
Žiema Vėjavaikė kaukšėdama kulniukais grakščiai tipeno koridoriumi į Didžiąją salę. Ties sienoje įtvirtintu šešių žvakių kandeliabru stabtelėjo ir išsitraukė veidrodėlį. Apžiūrinėdama savo akis, antakius ir blizgančias rausvas lūpas, pastebėjo koridoriumi ateinantį Draką su Niurzga ir Gyliu. Paslėpusi veidroduką luktelėjo kol šie prieis.

- Labas rytas, - pasisveikino Drakas. Jo bendrai tik tylomis linktelėjo merginai ir paspartino žingsnį.
- Labas rytas, - Žiema įsikibo Drakui į parankę. Jos aukštai surištų ilgų plaukų laikiklis lygiavosi su Smirdžiaus ausimi. Drakas ėjo lėčiau, kad mergina prisitaikytų prie jo žingsnių. Žiemos bižuterija spindėjo ir blykčiojo žvakių šviesoje.

- Ko toks tylus? - pažvelgė ji į Draką. Jis atsakė ne iš karto.
- Kai kas nutiko.
- Gero ar blogo?
Drakas kilstelėjo mokyklinės mantijos rankovę ir prasegė marškinių sagą, apnuogindamas kairės rankos dilbį, - Spręsk pati.
- Jis tave pasirinko! Žiauriai pavydžiu tau! - Žiema net pasilenkė, geriau įsižiūrėdama į juosvą Tamsos Valdovo ženklą.
Drakas patenkintas šyptelėjo ir užsisegė baltų marškinių rankovę.
- Dažnai su Juo mataisi?
- Dabar matysiuos kur kas dažniau, - ne be išdidumo atsakė Drakas, žvelgdamas į ją.

Koridorius sukosi į kairę. Tai šen, tai ten šmėžavo skubančios mokinių figūros. Žiema pažvelgė į jaunuolio profilį.
- Kaip su Džine reikalai?
- Pastebėjau, kad ėmė mane sekioti akimis, - šypsojosi Drakas.
- Ir kas toliau? Pakviesi į pasimatymą?
- Na gal tik pasivaikščioti, pradžiai.
- Esi tikras, kad tau jos vis dar reikia?
- Atlikau Valdovo užduotį tik dėl to, kad skaičiau jos mintis. Ji tiek galvodavo apie Poterį, kad man nieko nereikėjo klausinėti! O tu dar klausi ar reikia! Žinoma, kad reikia.
- O aš apie ką dabar galvoju? - koketiškai paklausė juodaplaukė.
Drakas akimirką žvelgė į ją, paskui šyptelėjo ir vėl žiūrėjo tiesiai.