6 skyrius

131 17 22
                                    

   Pusmilžinis Hagridas, atėjęs prie Severo Sneipo laboratorijos, pirmiausiai pasilenkęs perskaitė užrašą lentelėje ir tik tada lengvai pastukseno krumpliu į naujai įstatytas duris.
   - Kas čia? - pasigirdo nekantrus balsas.
   - Aš, miško sargas, pakalbėt reikia.
  Durys prasivėrė ir pasirodė blyškus profesoriaus Severo veidas.
   - Kuo galiu būti naudingas? - bespalviu balsu paklausė jis.
   - Na, mes čia kiek anksčiau esam kalbėję apie vieną reikalą...
   - Trumpiau prašyčiau..
  Hagridas atsikrenkštė. Tuomet pasilenkė ir atidžiai pasižiūrėjo Sneipui į veidą.
  - A sergi? Išbliednėjęs toks ir akys apraudę..
Nuodų ir vaistų mokytojo veide ryškiai atsispindėjo savitvarda.
  - Nežinojau, kad tu dar ir gydytojas, - pašaipiai atrėmė Hagrido žvilgsnį laboratorijos šeimininkas.
  - Veterinaras aš, - kukliai nusuko akis miško sargas. Sneipo žandikauliai sukrūpčiojo, tramdant kylantį pyktį.
  - Ko atėjai? - atšiauriai paklausė atvykėlio.
Rubėjus labai atsargiai ištiesė jam atsineštąjį dubenį. Jo mažose akutėse sužibėjo ašaros. Severas, anaiptol nesužavėtas, suraukė antakius.
  - Kas čia?
  - Kaip jau sakiau, esam kalbėję dėl vieno reikalo. Pažadėjau tau padėt... Ir va, išėjo taip, kaip ir norėjai... Šitie neišgyvens, per maži gimė... - Hagrido veidu jau riedėjo stambios ašaros.
  - A.. taip, pamenu, - Sneipo akys vos pastebimai nušvito, jis paėmė dubenį už rankenėlių, - Kiek čia jų?
  - Keturi.. - sukukčiojo Hagridas ir, išsitraukęs staltiesės dydžio languotą nosinę, garsiai nusišnypštė.
  - Ko už tai nori?
  - Šiaip tai man nieko nereikia, tik va jei būtų galima gauti mokinių pagalbos... būtų gerai berniukų, profesoriau, o jei ne tai tiks bet kas... Matai, juos reikia iškastruoti, kol maži, nes vėliau prijaukinti neįmanoma, o čia, kaip supranti, ne vieno darbas...
   - Ar šituos?
   - Ne... Šituos jau tu pats kaip nors, man reikia anuos, kur pas mane, kur sveiki atsirado..
  Netikėtai Severo Sneipo veidą nušvietė šypsena. Hagridas net loštelėjo atgal iš nuostabos, tikriausiai pirmą kartą gyvenime, matydamas jį šypsantis.
   - Sutarta! - "Klastūnyno" vadovas, laikydamas dubenį, apsisuko eiti. Miško sargas ištiesė rankas jam pavymui:
   - Tik... būk jiems švelnus... - sušniurpsėjo jis, - jie dar gyvi..
Žvilgančios durys užsitrenkė.

   Paskutiniai iš transfigūracijos kabineto išėjo Haris, Ronis ir Nevilis. Kaip ir buvo žadėjęs, Haris rūpestingai užrakino duris, o raktą įsidėjo į vidinę švarko kišenėlę ir dar paplekšnojo, tikrindamas ar jis ten saugus.
   - Puikiai nuskilo šiandien! Jėga, kad daugiau pamokų nebus! - džiaugėsi Ronis Vizlis.
   - Tikrai, galėtų jie dažniau ir ilgiau kur nors pasisvečiuoti! - pritarė jam patenkintas Nevėkšla. Haris tylėjo.
   - Ar eisi su mumis pažaisti kvidičo? - Ronio akys žibėjo iš laimės.
   - Ne, nunešiu raktą ir eisiu į savo kambarį, - Haris pasitrynė delnu kaktą, - Tai jau pradeda erzinti...
   - Ar vėl randą skauda? - užjaučiamai paklausė bičiulis.
   - Nuo pat atvykimo į Hogvartsą.
   - Dumbldorui sakei?
   - Dar ne, bet jei nesiliaus, nueisiu pas jį rytoj iš pat ryto.
   - Ką gi, tai pailsėk, netrukdysim tau. Pasimatysim per vakarienę, Hari.
   - Gerai, duokit daiktus, nunešiu į kambarį, - jis paėmė iš jų burtininkiškus reikmenis ir abu draugai, kvailiodami bei kumščiuodamiesi, pasuko per laukujes duris į pilies sporto aikštę.
    Oras buvo puikus. Nors ryte atrodė, kad pro tirštą rūką neprasiskverbs nei menkiausias spindulėlis, įsidienojus saulė maloniai kaitino, šiltais vasaros likučiais besidžiaugiančią žemę. Daugybė saulės zuikučių linksmai žybsėjo vilnijančiose Tamsiojo ežero bangose, virpuliavo judančiuose, vis dar žaliuose medžių lapuose ir skendo tebežydinčių gėlių taurelėse.
Tikra palaima buvo sportuoti ir žaisti lauke tokią dieną, arba tiesiog pasivaikščioti, todėl senosios pilies viduje maža beliko vaikų, nebuvo triukšmo, vyravo maloni ramybė.

   Palikęs mokyklinius reikmenis bendrąjame kambaryje, Poteris jau buvo beeinąs pas miško sargą, atiduoti profesorės Makgonagal kabineto durų rakto, bet netikėtai išvydo jį patį.
  - O, sveikas, Hagridai, kaip gerai, kad tave čia sutikau, - apsidžiaugė Haris, tiesdamas jam ant sidabrinės grandinėlės tabaluojantį geležiuką, - Jis nuo profesorės Minervos kabineto, paimk, - vaikinukas įdėjo žalvarinį raktą į Rubėjaus plačią kaip lėkštė saują. - Kaip sekasi? Ketinau užsukti pas tave, paplepėti.
    - Labas labas, mielasai Hari, užsuk, visada malonu sulaukti gero bičiulio, pavaišinsiu arbata, - atsiliepė prikimusiu balsu Hagridas.
   - Tu nelinksmas, ar kas nutiko?
   - Buvo ir linksmiau, Hari, buvo ir linksmiau...
   - Hari! Hari Poteri! Palauk! - atsklido klyksmas nuo laiptų aikštelės.
   - Turbūt čia Hermiona plyšoja, - kryptelėjo galva į šauksmo pusę Rubėjus, - Tai aš eisiu, susitiksim, Hari!
   - Iki, Hagridai!
  Haris pabėgėjo ton pusėn iš kur sklido riksmas ir išvydo ateinančią Hermioną. Viena ranka ji laikė susiėmusi už šono, kitoje laikė burtų lazdelę. Įkyrėlės plaukai buvo išsidrakanoję, uždususi, raudonu veidu, ji žiopčiojo lyg žuvis, gaudydama kvapą. Haris išsigando.
   - Kas tau nutiko? Ar kas užpuolė? Atrodai lyg paklaikusi!
   - Dar ne, bet greitu laiku tikrai užpuls!
   - Tai kas atsitiko?
   - Eime kur nors nuošaliau, čia negaliu pasakoti. Eime į tavo kambarį.
  Nė vienas nepastebėjo rudaplaukės, užsiglaudusios už kampo, kuri tyliai nusliūkino jiems įkandin.
   - Uždaryk duris! - Hermiona nusikamavusi virto aukštielninka ant Ronio lovos, gaivelėdamasi nuo ilgo bėgimo.
   - Tavo kakta, - Haris tik dabar pamatė nemenką, paraudusį gumbą, - Kas tau nutiko?
   - Čia tas nelemtas kvailys Akilanda pasipainiojo, - nukentėjėlė atsargiai palietė pirštais skaudamą vietą. Ei, nesijuok, kai išgirsi ką mačiau išgaruos visi juokai, - Hermiona atsisėdo ir įsmigdė į besišypsantį Harį savo rudas akis, - Sekiau tą Abigailę iki Minervos Makgonagal kambario durų! Ji ten sustojo, nusivilko mantiją ir..
   - Ką? - išsižiojo Haris, - Ji nusivilko mantiją tavo akivaizdoj?
   - Nepertraukinėk! Juk sakiau, kad sekiau ją, ji manęs nematė...
Per duris įvirto Ronis, smagus, įkaitęs.
   - O, labas, kaip sekasi? - paklausė jos ir puolė raustis savo stalo stalčiuje, - Hari, ar nematei mano švilpuko? Jis turėjo čia būti... ak, štai kur jis!
   - Paklausyk, Roni, Hermiona ką tik matė "Švilpynės" naujokę be gobtuvo!
   - Juk taip šilta, koks kvailys maukšlintųsi gobtuvą! - murmėjo Vizlis, mėgindamas sugrūsti atgal į stalčių virstantį lauk visokį šlamštą, - Aš irgi... Palauk... ką? - jis regis tik dabar suvokė ką išgirdęs, - Tu nori pasakyti, kad matei Abigailę BE GOBTUVO? - Jis staiga atsigręžė į Hermioną.
  - Būtent tą ir pasakiau, - piktai žvelgdama į jį patvirtino Įkyrėlė.
  - Ji Hermionai matant nusivilko mantiją...
  - Ką? Rimtai, čia tai bent!
  - Aš slapčia ją stebėjau ir ji...
  - Eina sau! Papasakok, kaip ji atrodo? - Ronis kvailiausiai išsišiepęs prisėdo šalia Hermionos.
   - Ronaldai! - pašoko ši piktai sugniaužusi kumščiukus, - Negaliu patikėt! - ir puolė prie durų, bet Haris sulaikė:
   - Palauk, Hermiona, papasakok kas įvyko, prašau, tai gali būti svarbu!
   - Kas? - išskėtė rankas Ronis, - Ką aš pasakiau?
   - Užsičiaupk, Ronaldai Vizli! - abu kartu užriko ant suglumusio raudonplaukio.
   - Gerai jau, gerai...
   - Pasakok, Hermiona, - paragino ją Haris.
   - Tai va, ji nusivilko mantiją, atsistojo ant jos ir pavirto baltu rūku! Taip... tiesiog išgaravo! Su ja buvo ir jos pelėda, ji taip pat pavirto rūku! Tuomet tas rūkas ėmė ir sulindo pro durų apačią į profesorės kambarį!
   - Čia tai bent...!
   - Ar tai ji tave sužeidė? - Ronis parodė į paraudusį Įkyrėlės guzą kaktoje.
   - Ne tavo reikalas! - pasišiaušė Hermiona, - Atstok nuo manęs!
   - Bėgdama čia, ji susidūrė su Akilanda, - paaiškino Haris Roniui, dėdamas Hermionai prie sumušimo vėsų veidrodėlį, - Palaikyk, gal atlėgs skausmas.
   - Ačiū, Hari.
   - Kažin, ko jai prireikė profesorės kambaryje? - mąsliai pratarė Haris, - Gal turėtume profesorei pasakyti?
   - Kurį laiką laikykime tai paslaptyje, - pasiūlė Įkyrėlė.
   - Tai ką mes dabar darysim?
   - Reikia ją stebėti! Mes negalime sėdėti sudėję rankų kol ji nežinia ką rezga!
   - Pritariu Hermionai, - linktelėjo Haris.
   - Labai skauda? - užjaučiamai ir apgailestaudamas paklausė Ronis.
   - Šiek tiek.
   - O Akilandos makaulė ne tokia jau ir vaiduokliška! - užmiršęs kvidičą, padarė išvadą Ronis Vizlis.
   - Gerai! Ačiū, Hari, imk, - Hermiona gražino jam sušilusį veidroduką, - Eisiu paieškoti, gal rasiu kur nors aprašytus tokius keistus kerus. Vėliau susitiksim, iki!

Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)Onde histórias criam vida. Descubra agora