Evil and Kindness (BAIGTA)

15 dalis

Pramerkiu akis ir išvystu pažįstamą veidą. Džeikas. Sumirksiu keletą kartų ir išgirstu ne garsų jo balsą:

-Elie kaip jautiesi?-nurijusi susidariusį gumulą gerklėj po trūputį atsikeliu. Vaikinas greitai pakiša po nugarą pagalvę ir su susirūpinusiom akim pažvelgia į mane. Galva vis dar svaigsta, tačiau nebe tiek daug kai prabudau. Vėl sumirksiu ir apsidairau kur aš esu. Keista, bet nebuvau baltame kambaryje, buvau savo viešbučio kambaryje su vaikinu kuris dabar laikė vandens stiklinę. Paėmu ir atsigeriu taip manydama, kad prabusiu ir vėl būsiu savimi. Tačiau teko palaukti kokių kelių minučių kol vaizdas tapo aiškus kaip ir vaikino žodžiai.

-Kas man nutiko?

-Radome tave kažkokiame kambaryje. Tu buvai be sąmonės, tad nusprendėme iškviesti tau gyditoja čia. Džiulija sakė, kad tau nepatinka ligoninės.-kiek tyliau paskutinią frazę ištarė.

-Ko man buvo suleista?

-Raminamųjų.

-Vot kalė.-prisiminiau, kad tai Tifanės darbas.

-Tifanę žadėjo išsiūsti namo...

-Bet?-paraginau jį užbaigti sakinį.

-Bet jos tėvas dvigubai sumokėjo mokyklai už kelionę, tad ji liks iki sekmadienio.

-Noriu miego.-bandžiau kiek švelniai pasakyti, kad pyktis neišsiveržtu kaip ugnikalnio lava. Džeikas linktelėjo ir padėjęs stiklinę užklojo mane. "Jis toks rūpestingas."

*šeštadienis*

Paryžius. Meilės miestas. Pasiilgsiu jo, tačiau kas buvo įvykę Tifanės vakarėlyje tikrai nepamiršiu. Kerštas po keršto ir ji sudegs mano pragaro liepsnose. Kalbant apie liepsnas, Džiulė suka meilės lizdelį su Henriu, o Tifanė kaip supratau, liko ant ledo. Tiesa sakant buvau likusi šoke, kai Goja prasitarė, kad susirado partnerį. Na ką, likau aš, kuri nė velnio netiki meilę, tačiau į ją stumia draugės. Nuotikiai mūsų nepalieka kaip ir mes juos. Bet viskam yra stop kaip ir vakar vakare. Džiulė pripildė savąją taurę ir ją sudaužė kaip ir aš savąją. Tačiau pykčiai dar tik prasidėjo tarp mūsų ir regis jie nenustos kol neišsiaiškinsime dėl paprasto vaikino meilės. O aš žinau, kad Džiulija taip visko nepaliks. Neveltui mes esame sielos seserys...

-Elie,-pabudino mane vaikino balsas iš minčių.-pasikalbėkim apie vakarykštę dieną.

-Nenoriu.-šaltai atsakiau.

-Man tas pats. Nori, nenori, bet turi man papasakoti kas buvo. Negaliu žiūrėti į tave tokia nuliūdusią.

-Einam į parką?

-Tu manai, kad mus taip laisvai išleis?

-Ne,-tariau ir ėjau link duru.-tai nori graudžios istorijos ar sedėsi kaip senukas kambaryje ir skaitysi laikraštį?

-Uh..-pasimetė jis.

-Gyvename tik vieną kartą.-uždariau duris ir eidama su vilties kibirkšte, kad jis kaip šunytis seks man iš paskos, laukiau jo.

-Tu teisi,-uždusęs tarė.-gyvenu tik vieną kartą.

-Prideng mane.

-Ka...?-nespėjus jam užbaigti sakinio, aš pasilenkusi nubėgau iki krėslo, kuris buvo šalia regisratūros. Galvos mostu parodžiau vaikinui, kad gali eiti, o pati tą patį padariau tik per kitą išėjimą. Atsidūrusi lauke, laukiau kada Džeikas praeis pro duris. Pradėjau abejoti ar jis išvis moka pasislėpti ir nepastebėtas išeiti iš viešbučio. Tačiau mano abejones išsklaidė jo veidas. Atsidusau ir praėjusi pro jį daviau ženklą eiti su manim. Kol buvome išėję apžiūrėti miestelio, buvau radusi nedidelį parką, šalia mokyklos.