Evil and Kindness (BAIGTA)

2.6 dalis

*14:20*

Padėjus pasiruošti geram vakarėliui, pagaliau Sonia mane išleido į vadinamas darbo atostogas. Greitai nulėkusi į tą patį viešbutį, pasibeldžiau į Džeiko kambario duris ir laukiau kol jis atidarys jas. Atidarius jam duris prikandau lūpą ir nužiūrėjau jį.

-Kambarių tarnybą.-tyliai tariau.

-Oh mano kambarys labai netvarkingas ir regis jums reikės pagalbos.

-Susitvarkysiu ir viena, pone.

-Neerzink ir jau ateik.-šyptelėjau ir įstūmiau jį į vidų.

Gulėjom abu, apsikabinę ant sofos, prie liepsnojančio židinio ir klausėmes važiuojančių Niujorko mašinų. Lengvai atsidusau ir pasisukau ant kito šono, taip jusdama vaikino rankas ant liemens. Prikandau apatinę lūpą, kad neparodyčiau savo laimingos šypsenėlės.

-Pasiilgau tų dienų, kai buvome kartu, kai galėjau matyti tavo gražų veidelį mano glėbį su mano maikę.-ant paskutiniųjų žodžių nusijuokėm kartu.

-Geri buvo laikai, bet mes buvome dar nesubrendę ir nežinojome ką daryti.-pritariau jam.

-Aha, ypač kaip karštuolė Elie, laimėdavo lenktynes.-su pašaipa pasakė jis, o aš pavarčiau akis.

-Nori pasakyti, kad aš jau nebe ta pati mergina prieš 5 metus?-atsisukau į jį.

-Taip.-tvirtai tarė jis.

-Lažinamės iš 1000 dolerių, kad aš laimėsiu lenktynes iki 100 km/h greičio.-pabriežiau paskutinius žodžius ir ištiesiau ranką.

-Lažinames.-sukirtom rankomis.

-Tai ko lauki bernužėlį? Kelkis ir važiuojam į mūsų trasą.

-Dabar?

-Ne, rytoj,-su sarkazmu tariau.-aišku, kad dabar.

*trasoje*

Privažiavę senąją mūsų gaujos trasą, sustojome ties balta linija. Pažvelgusi pro langą į Džeiko pusę, užsimoviau odines, juodad pirštines ir pakėliau antakį laukdama jo veiksmų. Tačiau jis tik pavartė akis, o tai mane dar labiau įsiutino.  Be to, problemos vaikšto paskui mane kaip ir ši - nežinom kas galėtų duoti startą. "Damn, Elie."-atsidusau.

-Metam monetą, genijau!-sušuko vaikinas parodydamas monetą.

-Herbas!-sušukau ir ruošiausi spausti gazą.

-Po ve...!-vos tik išgirdusi vaikino piktą balsą, nuskuodžiau kaip vėjas nuo starto. Šyptelėjau kvailai, kad jis manim patikėjo. Aš juk, Elie.

Pervažiavus finišo liniją, sustojau ir išlipau iš mašinos. Stovėti nereikėjo ilgai, nes vaikinas viršijo greitį. Nusijuokiau iš jo išraiškos ir priėjusi prie Džeiko, ištiesiau delną prašydama savo pinigų. Nenorimai išsitraukęs piniginę, išėmė pinigus ir tėškė juos man į delną. Šyptelėjau ir įsikišusi į kišenę, rankomis apsivyniojau jo kaklą ir erzindama jį, žiūrėjau į jo akys.

-Regis senoji meilė sugrįžo.-išgirdau pažįstama balsą ir atšokau nuo vaikino. Atsisukusi išvydau Glebą.

-Tai kas, kad sugrįžo?-pakėliau antakį.

-Bus įdomu, ką pasakys Evanas.

-Negi pamiršai, kad jis pats neištikimas man, a?

-Jis tau neištikimas?-suraukė antakius Džeikas.

-Ir nepatikėsi su kuom.-tarė Glebas.

-Su Ravena.-tariau.

-Aš tą šun...-nespėjus jam užbaigti sakinio, uždėjau ranką ant jo skruosto. Nenorėjau, kad Džeikas užsipultu jį, nes tada Evanas pradės kišti mūsų ,,romaną" prie netinkamos temos. O aš to nepakesiu. Nepakesiu, kai mano mylimą vyrą man prieš akis tardytu ir žudytu žvilgsniu. Tad teks kaip nors jį sustapdyti.

-Nereikia. Aš pati su juo susitvarkysiu, o dabar važiuojam namo.

-Kai kažką surasiu, pranešiu.-prieš įlipdamas į mašiną tarė Glebas ir aš linktelėjusi nuėjau link savosios.

*po savaitės*

Savaitė buvo nuostabi ir nepamirštama. Jaučiausi savimi ir buvau pamiršusi ką reiškia meilė. Neprisimenu kada paskutinį kartą, buvau restorane ir gavusi kiekvieną rytą rožių puokštę ar kokią nors dovanėlę. Kiek žinau iš šios savaitės tai, kad Džeikas tapo didžiausiu romantiku. Tiesą sakant, man jis dar labiau patinka negu anksčiau, tačiau nežinau kaip palikti neužgaudama Evano jausmų ir gyventi kartu su Džeiku. Regis aš įsimylėjau dar kartą ir šį kartą nežadu palikti savo meilės...

Atsisveikinusi su vaikinu grįžau namo ir dabar stovėjau netekusi žado tarp durį. Visas namo vidus buvo išpuoštas rausva spalva ir išmėtyti visur auksiniai balionai. Sumirksėjau kelis kartus ir prie sofos krašto išvydau tetą su Edvinu. Su sutrikusiu veidu žengiau žingsnį ir uždariusi duris jau buvau tetos glėbyje.

-Džiugu, kad grįžai ir tikiuosi nepamiršai Sonijos gimtadienio.-tarė ji eidama link virtuvės kur buvo prigaminta įvairiausių valgių. "Ot velnias."-trenkiau sau į kaktą užmiršdama įseserės gimtadienį.

-Aha.-išlemenau galvodama apie dovaną.

-Eik ruoškis, už 20 minučių atvažiuos svečiai, o dar už 10 minučių grįš Sonia su maistu iš parduotuvės.-tarė ir ištraukė pyragą iš orkaitės.

-Aha!-sušaukiau lipdama laiptais. "Bus smagus vakarėlis."

*21:20*

Susirinkę visi ir supjaustę pyragą, ,,linksminomės" toliau. Galvojau, kad bus linksmas vakarėlis, be jokių dramų ir Evanu, tačiau mano mintis išklausė Sonia su teta. Jos pakvietė mano sužadėtinį. Nesinorėjo susigadinti sau vakarą, tad aš jo vengiau ir ačiū Dievui, jis manęs net nepamatė.
Nuėjusi prie gėrimų, pačiupau stiklinę sulčių ir atsisukusi kruptelėjau. Prieš mane stovėjo Sonia ir ji buvo susiraukusi. "Spėju dėl Evano."-pavarčiau akis.

-Nevartyk akių, o eik ir pasikalbėk su Evanu. "Tiesiai į dešimtuką."

-O kam? Jeigu jam reikia, tegul pats ir ateina.

-Jėzau Elie,-atsiduso ji.-jis tave myli ir tikriausiai greit užsigeis laukiamų anūkų su vestuvėm. Tad eik ir susitaikyk su juo, kol vėliau nepradėjai kaltinti savęs jog padariai klaidą.-susimąsčiau. Sonia sakė tiesą. Evanas tikrai norės mane vesti, o teta jau laukia anūkų. Jeigu ne iš Sonijos, tada iš manęs. Plius, aš padariau klaidą ir ją padariau prieš 5 metus, pasakydama "taip" Evanui. Aš turiu viską baigti ir tai įvyks greitai. Tik reikia palaukti tinkamo momento ir bus pabaiga su laiminga pradžia. Pabaiga mūsų ateičiai, o pradžia - mano ir Džeiko. "Pasuk savo seną makaulę, Elie. Galvok!"

Aš nebeturiu minčių, o ypač aprašyti smulkmenas or some shit. So dalies taip greit nebus.
Sorry jei radote klaidų...
Voteee ♥️