Evil and Kindness (BAIGTA)

2.4 dalis

*rytas*

Atsikėlusi iš neaiškaus garso, kuris sklido iš telefono, perskaičiau žinutę. Staiga mane užpludo pykčio jausmas, ką surado Glebas ir kas galėtu sudominti mane. Greitai nieko nelaukdama išsiropščiau iš lovos ir nuėjau prie spintos. Vos spėjusi apsirengti, į kambarį įsiveržė Sonia su puodeliu.

-Kur išeini?

-Ne tavo reikalas.-šaltai tariau.

-Atnešiau arbatos, nes girdėjau kaip vakar čiaudėjai. Tikiuosi nesusirgai ir manau, kad neeini susitikti su tuo pašlemėku.

-O jeigu ir einu, ką padarysi? Aš nebe maža mergaitė, kuri priklauso nuo tavęs ar tetos, Sonia. Aš pati galiu spresti kur einu ir ką darysiu!-nebeiškentėjusi užšaukiau ant jos ir praėjusi pro ją, pasiėmiau rankinę.

-Elie!-dar prieš išeidama iš namų išgirdau Sonijos balsą, tačiau man buvo ant jos nusispjaut.

*10:12*

Laukiau kol Glebas atvažiuos su surasta informacija, tačiau kaip visada reikia jo laukti valandų valandas kol jis pasirodis.

-Mano brangioji Elie!-sušuko jis taip pasisveikindamas.

-Kitą kartą neveluok,-piktai tariau.-aš tau už tai moku.

-Ir atiduodi tėvo vietą.-pridėjo.

-Dar pažiūrėsim ar tu jos vertas.

-Uj,-prisimerkęs šyptelėjo.-tiesiai į širdį.-pavarčiau akis ir išplėšiau iš jo lapus.

-Kas čia?-nieko nesuprasdama tariau.

-Čia, mano mieloji, Evano biografiją ir galim sakyti, gyvenimas. Suradau ką jis veikia, kada, kur, su kuo ir taip toliau.

-Man to ne...

-Reikia,-nutraukė mane.-atversk paskutinį lapą. Ten rasi jo buvimo vietą,-patylėjo sekundėlę.-ir kitas vietas kur jis buvo, kai tave paliko vieną namuose. Nustebsi.-paaštrino paskutinį žodį.

-Kaip visą šitą suradai?-nustebusi paklausiau.

-Turiu pažįstamų žmonių.

-Bose!-atbėgo uždusęs vyras.-jūsų tėvas ligoninei.-pažvelgiau į vaikinus sekundėlę ir staigiai bėgau link mašinos. Jis taip negali staiga numirti man nepasakius atsakymo!

*ligoninei*

Atvažiavę pirmiausia paklausėme seselės kur yra vyro palata. Sužinoję kuri palata, nubėgome link jos ir vos tik įžengę į palatą, mus išvarė seselė. Atsidusau, kai išvydau vyrą prabudusį. Reiškias dar turiu laiko tiksliais nuspręsti dėl gaujos.

-Einu kavos, tau paimti?-linktelėjusi Glebui atsisėdau ant suolelio, kuris buvo šalia ir užmerkusi akis leidau išriedėti karštai ašarai.

-Déjà vu?-išgirdau kimų balsą prie savęs ir linktelėjau.

-Galvojome jog jis negyvas, tačiau atsidusau, kai pamačiau savo seną draugą, palaikimo vyrą ir tėvą kurio aš neturėjau, pradėjau lengviau kvepuoti.-tariau tyliai.

-Pažįstamas jausmas.-nusijuokė tyliai jis.

-Panelę, reikia šitų vaistų nupirkti, o jums ponę, šitų.-abiems padavė popierelius seselė ir dingo.

-Na,-tariusi atsistojau ir nusivaliusi ašaras sustingau išvydusi jį.-Džeikai?

-Elie!-iš koridorio sklido Glebo balsas šaukiantis mane.

-Aš...,-vos pratariau žodžius.-aš turiu eiti.-kad ir kaip nenorėdama palikti jį, teko. Teko skubėti nupirkti vaistus Glebo tėčiui ir jį patį aplankyti. Sonia sakė tiesą, kad Džeikas grįžo į Niujorką, tačiau nežinau kiek laiko. Tikiuosi dar pasimatysim, nes turiu jam daug klausimų ir pasiruošusi rimtą pokalbį su juo. Kad ir kiek ant jo pykčiau, aš jo pasiilgau.