Evil and Kindness (BAIGTA)

10 dalis

*15:20*

Jau kaip valandą laukiu Džiulės kolidoriuje, bet jos vis nėra. "Teks pareiti peškom, bet teta užmuš."-atsidusau ir pasidėjusi kuprinę ant grindų pradėjau skaityti knygą kurią man davė klasiokė. Tik staiga mano skaitymą sutrugdė pažįstamo vaikino balsas. Pakėliau akis ir išvydau baltą angelą kuris vilkėjo baltus rūbus. Pakėliau antakį ir tariau:

-Na, bernelį ant balto žirgo, kur keliauji?

-Negalėjau praeitį pro šį grožį, tad keliavau pas tave.

-Miela, miela.

-Tiesa sakant tau trūksta šitų.-pasiknaisiojęs po kuprine ištraukė juodą dėklą ir iš jo ištraukęs kaip bebūtų keistą akinius. Uždėjęs man juos, aš pro tuos ,,akinius" visiškai tą patį mačiau.

-Kam tau be stiklų akiniai?-neištvėrusi paklausiau.

-Istorijos pamoka labai nuobodi.-pavartė jis akis.

-Tiesa.-sutikau. Staiga pasigirdo juokas ir numaniau koks tai pašaipų juokas atkeliaują pas mus. Nespėjusi nusiimti tų kvailų akinių pasigirdo Tifanės balsas:

-Gražūs akiniai, mokslo žiurkę.-nusijuokė ji, o aš suraukiau antakius ir nusiėmiau tuos akinius.

-Tai tavo kaltė.-tariau supykusi jam.

-Atleisk. Aš nežinojau, kad jos vis dar bus čia.

-Tiesiog eik.-laikiau pyktį savyje.

-Elie, aš atsiprašau. Tai tikrai mano kaltė, galvojau uždėsiu tau juos, nes mielai atrodysi.

-Džeikai...-staiga suskaudo galva ir aš vos nesuklupau.

-Elie, sergi?-pridėjęs Džeikas delną man prie kaktos paėmė mano kuprinę nuo grindų ir apkabino per pečius.-tu karščiuoji, geriau tau pabūti namie negu mokykloje kai visi pradės sirginėti ir tu dar labiau susirgsi. Nenoriu, kad tavęs nebūtu per išvyką į Prancūziją.

-Džeikai, tai tik karščiavimas ir baik rūpintis manim. Tu man ne tėvas, ne brolis, ne draugas ir ne vaikinas.

-Bent jau leisk parvešti tave namo. Jeigu eisi per lietu, dar labiau pakils temperatūra.

-Tiesiog atstok nuo manęs!-sušukau ir patraukusi jį paėmiau kuprinę iš jo rankų. Tik staiga man sumirksėjus Džeiko priešais mane nebuvo. Vietoj jo buvo visas supykęs kaip bulius Evanas. Likusi be amo pažvelgiau į grindis ir pamačiau gulintį Džeiką.

-Jeigu mergina sako atstoti nuo jos, tai ir nešdinkis,-po jo žodžių Džeikui atkeliavo dar vienas smūgis iš kumščio.-daugiau nelįsk prie jos,-o tada dar vienas.-ji ne tokia kaip visos.-po Evano smarkaus smūgio pamačiau kraują ir mėlynę po akim vaikino veide. Supratusi, kad tai nesibaigs geruoju greitu žingsniu priėjau prie vaikinų.

-Evanai!-sušaukiau vaikino vardą, bet jis nesiliovė.-sustok prašau. Tu jį užmuši negyvai.

-Jis to nusipelnė.

-Liaukis!-čiupusi jo ranką kažkaip pavyko atitraukti jį nuo, ačiū Dievui, vis dar gyvo Džeiko. Užtat jo veidas buvo taip sužalotas, kad rytoj užmiršiu jo šypseną ir garsu juoką nuo mano šaipymosi ar užsispyrimų bei nevykusiu bairelių. Bežiūrėdama į Džeiką, aš pajutau kažką savyje. Tartum tuštumą, praradimą kie nors ar kruopelės gailėstį. Atsisukusi į Evaną vos ne su ašaromis priėjau prie jo ir tariau:

-Ar tau stogas pavažiavo ar ką? Tu jį negyvai užmušiai, tartum jis tau kažką būtu blogą padaręs, atėmęs ar specialei pavogęs bei keršyjęs. Kas tau įgėlė šiandien, kad esi piktas kaip širšė, a? Evanai atsakyk!

-Tu nepatikėsi jeigu pasakysiu.

-O tu pabandyk.-tariusi praėjau pro jį ir pro Džeiko draugelius kurie lėkė pas jį. Keista, kad šiandien Džeikui aš kažką pajutau.

*namie*

Sedėjau ir mąsčiau kas šiandien buvo įvykę. Bet kas su Evanui pastaruoju metu vyksta? Jis pasidarė visiškai pažeidžiamas ir...Staiga mano mintis nutraukė beldimas į duris.

-Hey.-išgirdau Evano balsą iš už nugaros.

-Sveikas.-tariau šaltai.

-Pyksti?

-Lyg turėčiau ant ko pykti.

-Pyksti,-numykė jis.-atleisk už vakarykštę dieną ir už šią. Tiesiog nesusivaldžiau ir trenkiau tam kietuoliui.

-Evanai,-pasukau galvą į lango pusę.-ar tu...ar tu pavydi, kad aš su juo draugauju?

-Aišku, kad ne. Kas čia per nesąmonė.-prunkštelėjo jis, o aš šyptelėjau pusę lūpų.

-Evanas, pavydi.-garsiai tariau sau.

-Baik šnekėt nesąmones.

-Tada kodėl trenkiai jam?

-Nes...,-nutilo jis ir atsiduso. Taip ir sedėjome tyloje kokias kelias minutes. Jau norėjau žiotis, bet Evanas pasirodė man prieš akis.-eime į lauką. Geras oras, o tau patinka šaltukas kai papučia tau į veidą.-pakeitė temą jis, o aš pavarčiau akis.

-Tu vis dar prisimeni.-tariau ir atsistojusi pagriebiau nuo krėslo džemperį.

Atidariusi duris pamačiau, kad sninga ir ant kiemo yra nemažai balto sniegučio. Šyptelėjusi pažvelgiau į Evaną ir paėmusi jo ranką vedžiausi jį į sodą.

-Kur mes einam?-juokdamasis tarė jis.

-Nenoriu pradėti sniego karo nepasimėgavusi snaigėmis.

-Ak karo,-tarė jis ir paleido mano ranką.-saugok veidą!-sušuko jis taip atkreipdamas mano dėmesį. Staiga pajutau šaltuką kuris perėjo man per skruostą.

-Auč!-sušukau.

-Juk sakiau, saugok veidą.-priėjo prie manęs.

-Stiprus smūgis,-tariau.-bet niekada nepasitikėk priešininku.-nuverčiau jį ant sniego ir mečiau į jį sniego gniūžtę kurią buvau jau pasidariusi.

-Elie!-sušuko jis, kad net aidas nuskambėjo.

-Gerai, gerai,-juokdamasi pasakiau ir ištiesiau ranką.-leisk padėsiu.

-Ačiū,-paėmęs mano ranką iškarto nuvertė mane ant sniego, o pats užvirto ant manęs.-galvojau, kad žinojai ką aš darysiu.

-Leidau.-šyptelėjau.

-Nori vėl būti draugais?

-Nebenoriu pyktis, tad taip.-pažvelgiau jam į akis kaip ir jis į manasias. Tai buvo taip romantiška ir net patys prisiminimai sugrįžo. Su juo jaučiausi savimi, ne ta bad ass Elie, o paprasta paauglė...

-Kokia tu graži.

-Nepamiršk, kad esu blogiukė, tad pamirškim ką man sakei.

-Greičiau bad ass, nes beseniai mačiau tave tokią.-nusijuokėm.

-So.-nutraukiau sekundės tylą.

-So.-atkartojo jis.

-Aš vis dar negavau atsakymo - kodėl tu trenkei Džeikui?

-Nes...,-atsiduso ir panardino savo veidą mano plaukuose.-nes aš vis dar tave myliu.

Ou Ma Gad. Regis aš čia jus ir palieku ;)
Vote 🖤