Evil and Kindness (BAIGTA)

2.9 dalis

*vakaras*

Apsirengusi savo rūbais tarstelėjau į veidrodį. Visa išbalus stovėjau priešais veidrodį. Vis baisiau atrodžiau su tamsiais rūbais, kurie padarė mane panašia į gotę. Nuvijau šalin blogas mintis ir atsidususi pasiėmusi kuprinę išėjau iš vonios.
Pamačiusi vaikiną šyptelėjau ir akių kalba paklausiau kaip aš atrodau. Jis tik šyptelėjo ir ištiesė ranką, šitaip nuramindamas mane, kad viskas bus gerai. Pasitikėjau juo, tad sunėriau mūsų rankas ir ėjau paskui jį. Tikriausiai greitai atgausiu savo normalią odos spalvą nuo tų ,,narkotikų" ir blogo ligoninės maisto.

Atvažiavę į Džeiko hotelį, prisiminiau visus su juo kartu praleistus gerus laikus ir tikiuosi, kad taip liks amžinai. Bet pirmiausia man reikia pamiršti viską ir nuvažiuoti su skirybos dokumentais pas Evaną, kadangi mes kažkaip susituokėm.

-Ugh.-dribau kaip tešla ant sofos ir užmerkiau akis.

-Kas nors blogai?-pasigirdo iš virtuvės vaikino balsas.

-Taip,-atsakiau.-už 2-jų valandų važiuosiu pas tą išdaviką su dokumentais ir įrodymais, kad jis vertas sedėti už grotų.-išpyliau viską.

-Na, tada grįštant lauks tavo staigmena.-šypteli jis ir padavė kavos puodelį. Nuo tokio jo gesto nejučia šypteliu prisimindama apie mūsų pirmą susitikimą knygų parduotuvėlėje.

-Dabar man jau smalsu ką Paryžiaus bernelis sugalvojo.-apsimečiau, kad supykau.

-Tos moteris.-atsiduso jis ir įjungė televizoriu. "Tie vyrai."-pavarčiau akis ir prisiglaudžiau prie jo laukdama jo pergališkos šypsenos.

*kalėjimę*

Gyliai įkvėpusi drąsos su dokumentais ir nuotraukomis laukiau, kada galėsiu įeitį į lankymo kambarį. Pažvelgusi į žiedus nusipurčiau. "Šunsnukis."

-Prašome čionai, madam.-pažvelgiau į jo krypią šypseną ir užėjau į kambarį kuris buvo tuščias. Nedrąsiai atsisėdau ir laukiau kol atves Evaną. Teko laukti nedaug laiko, vos tik apsižvalgiusi pasigirdo metalinių durų trenksmas ir per jas atvedė vaikiną. Dar kartą gyliai įkvėpiau ir pažvelgiau į jį. Kažkoks nesveikas psichopatas.

-Sugrįžai pati pas mane, a?-nusijuokė jis.

-Einam iškart prie reikalo,-išsitraukiusi dokumentus padaviau jam ir tušinuką.-pasirašyk.

-Kas čia?

-Tai tavo išleidimas iš kalėjimo,-leptelėjau.-pasirašyk.-ir su mano žodžiais jis nieko nelaukės pasirašė. Padėjęs tušinuką ant stalo, aš greitai pasiėmiau popierius ir atsistojusi numečiau voką su nuotraukomis.

-Kas čia dabar?-pasipiktinęs tarė.

-Tu pasirašei skirybos dokumentus, po savaitės ar dviejų mes būsime oficialiai išsiskyrę ir laisvi vienas nuo kito,-tariau.-o čia,-akimis parodžiau į voką.-viską pats suprasi kai atidarysi,-jau ruošiausi eiti, bet apsisukau atgal ir nusimoviusi žiedus mečiau juos ant stalo.-be to, Ravenai jų daug labiau prireiks nei man.-daviau užuominą.

-Kaip suprasti?-nervingai nusijuokė.

-Aš viską žinojau, kokius nešvankius darbelius darei man už nugaros,-apsisukusi jau žadėjau eiti, bet juk reikia jį panervinti. Atsisukusi radau jį bežiūrinti į nuotraukaus ir šyptelėjau. Geriausios progos nebus kaip ši.-oh, ir Evanai,-atsisuko.-kad tu supūtum čia.-apsisukau ir išėjusi laisvai atsidusau. Pagaliau aš laisva moteris būsiu.

*23:20*

Uždariusi už savęs duris, numečiau aukštakulnius su švarku ir nupėdinau į vonią.
Įėjusi į vonią nustebau. Išjungtos šviesos, visur padėtos žvakės, o prie didelės vonios buvo rožių žiedlapiai, šampano taurės ir burbulinė vonia.

-To ko man dabar reikia.-nesulaikiau šypsenos.

-Tai tada lipk.-išgirdau Džeiko paraginimo balsą už savęs ir aš nusimetusi visus drabužius nuo savęs, įlipau į šiltą, pilną burbuliukų vonią. Net ištirpau, kai pajutau šiltą vandenį einantį per mano kūną.

-Tai rojus.-užsisvajojusi tariau.

-Su tavim, rojus,-nusijuokiau.-taigi, iki kalėdų liko dvi savaitės, tad sakyk ko nori.

-Noriu normalaus gyvenimo, bet abejoju ar tu tai man padovanosi.

-Sužinosi su laiku.-mirktelėjo jis.

-Sakyk, ponaiti Džeikai, kokios dar staigmenos manęs laukia?-smalsiai paklausiau jo.

-Jeigu pasakyčiau, tai jau nebebūtų staigmena,-pavarčiau akis ir staiga mano telefonas suskambo.-neatsiliepk.

-Kodėl gi ne? O jeigu kažkas svarbaus?-tariau ir paėmiau telefoną.-plius, Glebas skambina,-pridūriau ir atsiliepiau.-klausau? Sveikas Glebai, taip aš sveika ir gyva,-šyptelėjau.-aha,-sutrikau, kai jo balse girdėjosi liūdesys.-kaip? Kada? Kur?-pažvelgiau į Džeiką ir klausiausi ką sakė Glebas.-gerai, rytoj būsime. Iki,-padėjusi ragelį, su ašaromis pažvelgiau į vaikiną.-Džeikai, ar laidotuvės irgi tavo staigmena?-bandžiau nuraminti save su nevykusiais pokštais.

*rytas*

Apsirengusi juodais rūbais pažvelgiau į veidrodį. Mano stiprioji pusė, mano tėvas, mano draugas, mano gaujos vadas mirė prieš savaitę ir aš tik vakar sužinojau, kad šiandien jo laidotuvės. Kaip? Kaip tai atsitiko? Juk viskas buvo gerai ir jis sakė, kad jis dar gali gyventi daugiausiai dar kelis mėnesius. Kaip tai po velnių atsitiko, kad jis mirė nuo širdies infarkto. Aš net gi nepasakiau savo atsakymo, ar noriu būti jo gaujos vade. "Ugh, kodėl gyvenimas toks sunkus?"-atsidusau.

-Elie, laikas.-išgirdau tylų Džeiko balsą.

-Kodėl būtent jis?-atsisukau į jį.-kodėl mano artimiausias žmogus turi mane palikti vieną?-nuriedėjo ašaros.

-Ei,-priėjęs apkabino mane ir glostė galvą.-tu turi mane, Džiulija, Goja, kuri vis dar nežino jog tu grįžai, teta, Sonia, visus. Tu niekada nebūsi viena,-atsitraukęs tarė jis ir nuvalė ašaras.-o dabar eime.

*kapinėse*

Atvažiavę, greitai išlipau ir nubėgau link minios žmonių kur tarp jų stovėjo man pažįstamas veidas - Glebas. Stipriai apkabinau jį ir vis kartojau, kad viskas bus gerai, nors nė velnio nebebus. Leidau tyliai ašaroms kristi ant mano skruostų. Viskas taip jau buvo susipainioję, o dabar ir ši siaubinga diena mums gyvenime. Atsitraukiau ir pažvelgiau į raudonas vaikino akis. Jam skaudu, bet kaip visada jis neparodo to, savo emocijų ir jausmų.

-Ačiū, kad atvykote.-kimiai tarė jis.

-Visada būsiu šalia savo šeimos.-padėjau ranką ant jo peties ir švelniai suspaudžiau, kad susiimtu.

-Mes niekada tavęs nepaliktume vieno, brolau.-apvyniojęs vaikinas savo ranka mano liemenį, tarė.

-Jis buvo gera tėvas, gaujos vadas, draugas ir dabar žinomas kaip mano angelas sargas,-tarė nežiūrėdamas į mus.-aišku jis ir buvo tikras vėpla ir nemokėjo būti tikru vadu.

-Baik taip šnekėti,-sudraudžiau.-Glebai, neabejoju, kad jis dabar tave stebi ir šypsosi laimingai, kad tu užimsi jo vietą.

-Tai vis dėlto sakai ne, gaujai?-pažvelgė į mus.

-Aš suradau savo bėdą,-akies krašteliu pažvelgiau į Džeiką.-ir ji liks amžiams su manim.

-Baikite burkuoti, juk dabar tėvo diena, o ne jūsų.-nusijuokėm tyliai visi kartu iš Glebo tokio pasakymo.

-Jei tik ko nors prireiks, skambink.-sulaikiau ašaras.

-Baik juokus Elie. Tu ir taip dėl manęs daug ko padarei ir tikrai ačiū, kad atvažiavai, nors ir nesakiau, kad jis ligoninei mirė. Nenorėjau, kad tu imtum ir pultum kaip rūpestinga sesuo bėgioti aplink laidotuvių reikalus,-tiesą sakė jis.-be to, džiaugiuosi, kad esate kartu.

-Ji laisva tik keliom dienom, paskui bus priklausoma nuo manęs.-bandė pakelti ūpą mums Džeikas.

-Pažiūrėsim.-pavarčiau akis ir nusitempiau juos prie žmonių.

😭😭 Ir kodėl aš tokia nenuspėjama lol Anyway norėjau pranešti, kad už kelių minučių paskelbsiu naują knygą, tad užeikite į mano account'ą ir rasite naują istoriją. Ir esu begalo laiminga, kad ši istorija vis kylą aukštyn, taip ir toliau mielieji ♥️
Vote 🥀