Evil and Kindness (BAIGTA)

16 dalis

Atmerkusi akis pamačiau, kad esu kambarį. Pastebėjau, kad mano rūbai buvo suplėšyti, o ką galiu pasakyti apie vietą, kurioje esu įkalinta - neįgaliojo vėžymėlyje surišta ir palikta apleistoje vietoje kur žybsi tik kelios lempos.

Su burna atsirišau rankas, o vėliau kojas. Iš lėto ėjau nežinomu koridoriumi ir su didžiulę baimę įžengiau į kambariuką kuriame buvo kelios lovos ir staliukas.

-Ar čia kas nors yra?!-sušukau dairydamasi ir staiga iš po spintos išlindo senas vyras su šelmiška šypsena.

-Brangioji, pagaliau atėjai.-ėjo artyn manęs. "Elie, bėk!"-daviau sau ženklą nešti savo kailį iš to kambario. Bėgau kiek kojos neša ir regis aš nuo jo pasprukau. Tačiau atsidūriau lietuje, gatvėje, kur tamsoje prie kampo stovėjo tikriausiai vaikinų grūpelė. "Būk savimi"-atsidusau ir iš lėto ėjau link jų.

-Ooo, ir ką gi mes čia turim?-akies krašteliu pažvelgusi į juos pasileidau bėgti, kiek kojos nešė. Buvau kaip nesava ir išbėgusi į gatvę staiga man pradėjo šviesti į akis riški šviesa ir netruks pasigirdo mašinos stapdžių garsas. Išsigandusi sustojau ir bandžiau įžiūrėti kas viduryje vidurnakčio, lietuje sustojo man prieš mirštant žmogus. Per ryškias mašinos šviesas nemačiau kas prie manęs priėjo ir stipriai apkabino per pečius. Užuodusi mėto kvapo kvepalus iškarto norėjau bėgti į kitą pusę vien pagalvodama, kad leidausi apglėbdama jo.

-Tu mane išgąsdinai, Elie.-pradėjo jis.

-Tave?

-Tai yra mus.-kiek tyliau pasakė.

-Tiesiog parvešk mane namo.-su drebinta lūpa paliepiau jam ir jis linktelėjęs vedė mane link dureliu. Sušalusi išlipau iš mašinos ir vedama Džeiko kartu įėjome į jo namus. Kol lipome laiptais į antrą aukštą apžiūrėjau jo namus. Tiesa sakant įsivaizdavau kitokius namus, negu kaip garsenybės. Jaučiausi kaip savuose namuose.

Įėjusi kartu su vaikinu į jo tamsoką kambarį atsisėdau ant jo lovos. Čia buvo jauku ir šilta. Stiprus lietus su ledukais ir griaustinių garsai vertė jaustis kaip romantiškam filme. Staiga mano akys sustojo ant pakabinto paveikslo kuris buvo uždengtas, bet matėsi kampai. Mano dėmesį į piešinį nutraukė pledas kuris gulėjo man ant nugaros.

-Atnešiu karštos kakavos,-užkimusiu balsu tarė jis.-beje, iš komodos pasiimk mano drabužius. Tikrai neleisiu būti su šlapiais drabužiais.-šyptelėjau ir linktelėjusi iš jo mielumo bei tokio rūpestingumo ištariau tik tai:

-Ačiū.

Jam išėjus nutipenau prie jo komodos ir išsitraukiau juodą džemperį kuris buvo tikrai man palaidas ir uždengė šlaunis. Pasijutau maloniai ir net susvaigau kai užuodžiau jo mėtų kvapą bei ta neapsakomą vaikinų kvapą. "Mmm, noriu likti jo džemperyje ir visada įkišti nosį į apykaklę."

-Už savo veiksmus neatsakau.-šoktelėjau išgirdusi jo balsą ir nurustu.

-Man šalta.-pasiteisinau kaip maža mergaitė.

-Kakava.-nusijuokęs padavė puodelį ir atsisėdę kartu tylėjome visas 10 minučių. Tik staiga tuo pat metu abu susižvalgėm nuo žaibo blykstės ir regis dabar pasaulis sustojo kai tarp mūsų vis lieka mažas tarpelis. "Ponaiti Džeikai, suprantu, kad trokšti mane pabučiuoti, bet aš meile netikiu."-žiūrėjau į jo akis, o jis į manasias arba į lūpas. Jis toks mielas kai biški jaudinasi, bet labai užknisantis.

-Džeikai?

-Tu labai karštai atrodai,-sulaikiau kvapą, kai jo lūpos buvo šalia manųjų, tik staiga dingo šviesa.-po velnių.-sudejavo vaikinas atsitraukęs, o aš nesusilaikiau ir nusijuokiau.

-Regis liksiu pas tave nakčiai.

-O tu manei, kad aš tave išleisiu per tokį orą?

-Tiesa sakant, taip.