Evil and Kindness (BAIGTA)

6 dalis

*rytas*

Nenoriai pramerkiau akis nuo Sonijos klykimo ir šaukiant mano vardą. Sunkiai išlipusi iš lovos pagriebiau nuo grindų storas su spurgomis kojines ir maudamasi jas ėjau pas rėksnę.

-Ko?-pravėrusi duris paklausiau.

-Labas rytas.-šyptelėjo ji.

-Labanaktis.-tariau apsisukusi.

-Na palauk. Juk kitaip nebūčiau pasikvietus tavęs čia.

-Tiesa!

-Noriu pasikalbėti apie Evaną ir Džeiką!

-Neįdomu!-įėjau į kambarį.

-Elieee!

-Jėzau ir už ką man tokia našta?-atsidusau.

-Manau, kad Džeikas ir Evanas jaučia tau tą patį.

-Kokias čia nesąmones kalbi? Ir nuo kada tau parūpau aš ir mano asmeninis gyvenimas?-pažvelgiau į ją kai ji atsisėdo ant lovos krašto.

-Tu mano sesuo?-jos žodžiai nuskambėjo kaip klausimas ir aš įtartinai pasižiūrėjau į ją.

-Netikra.-pridėjau.

-Koks skirtumas.

-Man didelis.

-Mes augome kartu nuo mažens todėl aš tave laikau tikra seserimi.

-Kur ta tema veda?-ramiu veidu paklausiau jos, o ji pradėjo nervintis. Staiga išgirdau duru skambutį. Pašokau iš lovos ir palikusi Sonia vieną kambaryje nuėjau pažiūrėti kas iš pat ryto stovi už duru. Atidariusi duris išvydau Džeiką.

-Neturiu ėdalo, tad palauk kieme.

-Aš ne šuo.-pavartė jis akis.

-Tai kodėl iš pat ryto atvažiavai pas mane?

-Mes nepasikalbėjome vakar.

-Klausyk Romeo, pirmą kartą leidausi su tavim sukurti draugystę, o apie meilę net nė negalvok. Tad nešk savo užpakalį į mašiną ir nesirodyk man kaip koks mylintis vaikinas. Aišku?

-Kaip gražiai pasakyta,-palenkiau galvą padėkodama jam.-verta apdovanojimo.

-Žinau,-sarkastiškai šyptelėjau.-būčiau dėkinga jeigu išeitum.

-Tavo noras, man įsakymas.-po jo žodžių uždariau duris jam palei nosį. O ką man daryt? Negi bėgti kaip koks šunelis iš paskos? Na jau ne, aš vis dar kuriu keršto planą, kai jis mane įžeidinėjo kelias dienas kai pirmą kartą susidūriau su juo lenktynėse. Bet pati nebesuprantu savęs daugiau. Ar tai neapykanta ar tai kažkas kitokio? "Elie, suimk savo gyvenimą į rankas ir eik toliau savo pėdom."-užmerkusi akis tariau sau.

-Kas buvo atėjęs?-paklausė įsijungusi televizoriu Sonia.

-Sumaišė namus.

-Durni žmonės.-nusivaipė ji valgydama spragėsius.

-Kaip ir tu.-sumurmėjau.

*po savaitės*

Savaitė pralekė žaibo greičiu, kaip ir tetos sugrįžimas namo su Edvinu. Pastarosiomis dienomis, teta labai rūpinasi juo ir užmiršta tikrąjį pasaulį. Toks jausmas, kad aplink ją yra tik Edvinas ir jo rūpesčiai, darbai bei slauga. Mus ji užmiršo, bet mano bėdos, o Sonijos kvailumas - ne. Per šią savaitę prisidirbau tiek daug problemų, kad visi tik ir giria namų areštais mane. Ė, nepamirškime apie apdovanojimą - dabar dirbu kaip jautis, nė minutės neduoda pailsėti. Regis direktorius tikrai buvo pasiruošęs net ir mano menkiausiomis išdaigomis išsikviesti tetą, o ji kaip visada man skiria namų areštą, tik šį kartą ilgesnį...

-Du mėnesius nedalyvauti varžybose?!-užšaukiau ant jos.

-Nenumirsi ir šeip tai, jau kaip savaitę nedalyvavai.

-Nes turėjau testus ir kontrolinius.

-Tai nieko nekeičia.

-Bet du mėnesiai! Tai labai daug, tetaaa.

-Nezysk, o geriau eik namų darbus ruošti.

-Jūs su Elie gyvenate 18 metų. 18-ka! Ir manau, kad per tiek metų jūs jau pažįstate mane kaip nulupta, tad aš tuos du mėnesius lengvai ištemsiu.

-Pažiūrėsim.

-Dar ir kaip pažiūrėsim, teta.-apsisukau ir ėjau link laiptu. "Aš būsiu mirusi, jeigu man jis nepadės."

Sorry jei radote klaidų.
Vote :)