Evil and Kindness (BAIGTA)

2.3 dalis

*rytas*

Grįžusi namo nusprendžiau grįžti pas tetą. Ten mano tikrieji namai ir ten būsiu gerbiama kaip tetos tikroji dukra. "Tikriausiai Sonijos nebus."
Susikrovusi daiktus ir apsirengusi palikau raštelį prie lovos kur miegojo Evanas. Prieš išeidama apsižvalgiau ir atsidususi žengiau žingsnį pro duris. Mintyse kartojau savo raštelio žodžius lyg to man būtu negana dar ir ašaros riedėjo, bet Elie, jis tave įskaudino...

Mielas Evanai, tikiuosi supranti mano išėjimą iš namų. Tu mane privertei versti tokį gyvenimo lapą, o ne aš pati. Tikiuosi, kad tavo sąžinė suspindės kaip žvaigždė iš naujo ir atsiprašysi kaip visada manęs. Išėjau niekam nieko nesakius, nes tai mano testas tau. Manau, kad prisimeni vienintelę taisyklę ir manau, kad sužinosi pats kur aš esu. Be to, aš nusprendžiau po mūsų vakarykščio pokalbio, kad aš sutinku būti vade Glebo tėvo gaujos. Tad nebandyk perkalbinėti manęs, nes aš tave pažįstu, nors vakar buvai laimingas. Sudie ir sekmės suieškoti mane.

*15:20*

Stovėjau kokias 5-ias minutes prie namo ir žiūrėjau į jį. Visi prisiminimai sugrįžo ir aš pajutau kaip peilis duria mano širdį. Pasiilgau praeities, tačiau dabar gyvenu dabartimi.

-Elie?-pasigirdo tetos balsas.

-Ar galiu užeiti?-nedrąsiai tariau.

-Tai aišku. Tai tavo namai, mieloji.-su šypsena tarė ji ir įleido mane į vidų.

-Teta, aš suprasiu jeigu tu nenori manęs priimti...

-Aišku, kad noriu,-nutraukė mane.-tavo kambarys tavęs visada laukia kaip ir aš.

-Ačiū labai.

-O kaip Evanas? Susipykote?

-Galim ir taip sakyt. Bet niekam nesakyk kur aš esu.

-Ak, kaip pasiilgau savo Elės.

*vakaras*

Atsidustu ir pažvelgiu pro langą. Visai kaip prieš 5-rius metus, kai galvojau apie savo jausmus vaikinams. Ir regis nusprendžiau blogai sutikdama susižadėti su Evanu. "Elie, iki kur tu nusiritai?"-klausiau savęs žvelgdama į lietaus lašelius. Nusijuokiau ir prisiminiau kaip pirmą kartą buvau Džeiko namuose.

-Labas sesut.-išgirdau pažįstama balsą. Atsisukusi išvydau Sonia. Ji buvo pasikeitusi tiek vidumi tiek ir išorę. Tarsi aš jai dabar rūpiu.

-Sonia, 100-tas metų.-šyptelėjau pusę lūpų.

-Negi susipykote?

-Tarkim taip,-priėjau prie jos.-kaip gyveni?

-Gan gerai.

-O kaip jis?

-Šeima turi. Laimingas. Mat aš jam nesuteikiau to džiaugsmo, kuris dabar pats turi.

-Užjaučiu.

-Niekis. Rasiu savo tikrąją meilę kaip ir tu.

-Tikrąją meilę.-sumurmėjau galvodama apie Džeiką.

-Rytoj išeinu į darbą. Gal vakare kur nors išeinam? Kaip senais laikais.

-Būtinai.

-Elie! Sonia! Vakarienė!-sušaukė teta.

-Eime?-galvos mostu parodė į laiptus.
-Aš vėliau ateisiu.-tariau.

-Tik ilgai neužtruk.-nusijuokė ji, o aš pavarčiusi akis pasiėmiau telefoną.

-Rytoj 10:00 valandą ir neveluok.

*rytas*

Iš pačio ryto stovėjau prie gaujos atsiminimų sienos. Senos nuotraukos priminė gerus, senus laikus, kai dar aš maža vaikštinėjau ant šitų senų grindų, ant sutvarkyto kelio, ant ašarų ir pykčio, muštynių ir grasinimų su peiliais kraujo ištaškyto kelio. Kas vyko prieš 5-rius metus, kas vykdavo ir ankščiau ir kas vis dar vyksta, kelią norą kuo greičiau nešti kailį iš čia, bet dabar ne laikais pasiduoti, dar ne laikas parodyti, kad tu esi bejėgė.

-Tu nenusipelnai to ir pati žinai tai.-išgirdau Glebo balsą.

-Kaip ir tu,-atsakiau.-pasikviečiau tave, kad susitartume.-atsisukau į jį.

-Įdomu.

-Be pykčių, be grasinimų ir be muštynių. Tik taika.

-Ak Elie, kodėl tavo mįslės turi būti neįdomios?

-Čia rimtas pokalbis, Glebai.

-Gerai,-atsiduso jis.-ko nori?

-Aš?-pakėliau antakį, o jis pavartė akis.-man tai nieno nereikia, tačiau tau, tu nedirbi darbo be atlygio.

-Ką turi omeny, Elie?-susidomėjo vaikinas.

-Turiu tau darbelio ir tai liks tik tarp mūsų.

-Aš klausau.

*16:20*

Ėjau Niujorko gatvėmis mėgaudamasi grynu oru, žmonių bendravimu, mašinų eismu ir saldžia porele, kuri eina link manęs. "Pala, ką?"-atidžiai įsižiūrėjau į poros veidus. Negalėjau patikėti savo akimis, kad link manęs besiburkuojanti pora buvo Džiulija ir Henris. Pasiilgau jų kaip beprotė, tad ,,netyčia" atsitrenkiau į vaikiną.

-Atleiski...Henrį? Džiulį?

-Elie! Kaip smagu tave matyti gyvą ir sveiką.-apkabino draugė.

-Na dar nemiriau.-nusijuokiau.

-Kaip Evanas?-paklausė Henris.

-Pykstu ant jo.

-Ką tas išgama padarė?-suraukė antakius mergina.

-Jis pasikeitė. Labai.

-Ak, brangioji. Dže...susirasi tikrąją meilę.

-Tikiuosi.-atsidusau.

-Paskambink, pasiilgau mergaičių arbatos.-mirktelėjo ji.

-Būtinai.-šyptelėjau.

-Perduok linkėjimus visiems, ikiukas.-apkabino ir nužingsniavo link parduotuvių.

*vakaras*

Pas tetą kaip ir vaikystėje nieko nebuvo ko veikti, tad pro langą, kaip vaikas žiūrėjau, kuris lašelis greičiau nubėgs. Staiga pasigirdo Sonijos balsas:

-Girdėjau Džeikas Niujorke.

-Tai?-nekreipiau į ją dėmesio.

-Nieko, tik nebandyk išduoti Evano.-pavarčiau akis.

-Kur gi ne.-atsakiau ir išvariau ją iš kambario. Laikas užbaigti tas visas nesąmones visiems amžiams.

Atleiskit, kad nekėliau ilgai dalių. Tiesiog nebėra laiko rašymui 😔 Bet pasistengsiu būti aktyvesnė.
Vote ♥️