Evil and Kindness (BAIGTA)

2.7 dalis

*rytas*

Pašokau iš lovos nuo Sonijos cypimo. Pavarčiau akis ir išlipusi iš lovos pajudėjau tiesiu taikiniu į vonią. Apsipraususi ir apsirengusi drabužius išėjau iš vonios. Vakar susitarėm su Džiulija padaryti Gojai staigmeną sugrįžimo progą į Niujorką ir aišku, dėl manęs. Tad už kelių minučių turėtu atvažiuoti Džiulija.

Įėjusi į kambarį sustingau. Prieš mane stovėjo Sonia su vaikinu, kuris buvo labai panašus į Evaną. Atsikosėjusi dirbtinai dar labiau sustingau. Prieš mane ir buvo Evanas su įseserę. "Ramiai, Elie. Ramiai."-atsidusau ir sukryžiavusi rankas bandžiau atrodyti pikta.

-Ką jis čia veikia?

-Jis atėjo tavęs.-tarė už vaikiną Sonia.

-Jis pats turi burną, Sonia.-tariau griežtai.

-Mano brangioji Elie,-priėjo arčiau manęs ir ištiesė rožių puokštę. Nusukau galvą į kitą pusę.-atleisk, kad buvau toks šiurkštus. "Šiurkštus?!"

-Jis tavęs maldauja.-įsikišo mergina.

-Maldauk kiek nori, bet aš vis dar ant tavęs pykstu.-tariau.

-Elie,-atsiduso jis.-aš tave pažįstu geriau negu kiti, aš myliu tave ir žinau jog su laiku norėsi vėl būti kartu. Tad kodėl aš tau nepadėjus?

-Nesupratau?-pažvelgiau į vaikiną. Staiga jis atsiklaupė ant vieno kelio ir išsitraukęs dėžutę ištiesė ją ir atidaręs šyptelėjo.

-Elie, tekėk už manęs.-pažvelgiau į jį su nustebusiu veidu. Vis žvilgčiojiau tai į žiedą, Evaną ar jau užmauta žiedą ant mano piršto.

-Ką?-išlemenau tyliai.

-Aww,-pasigirdo Sonijos balsas.-tai tik pažado žiedas, o dėl žodžių jis nemelavo. Jis nori vestuvių.

-Ką?-nieko nesuprasdama vis žvilgčiojiau į juos.

-Elie, aš noriu tave vesti. Po mėnesio.

-Sonia tai tavo darbas, taip? Tu jam pasakei kur aš esu ir tikriausiai užsiminiai apie vestuves!-įtūžusi spaudžiau vis stipriau kumščius.-mano atsakymas ne!

-K-kodėl?-pasigirdo liūdnus balsas Evano.

-Aš žinau kodėl,-gan piktai tarė mergina.-ji susitikinėja su Džeiku.

-Mieloji ar tai tiesa?-pažvelgė į mane vaikinas.

-Jeigu tai ir tiesa, tau vistiek nerūpėtų.-tariau ir išėjau iš kambario.

-Elie, palauk!-nekreipdama dėmesio į Evaną, nulipusi laiptais ėjau link išėjimo, tačiau tetai atidarius duris išvydau tarpdurį Džeiką. Sustingau vietoj ir spoksojau tai į vaikiną tai į įtūžusi Evaną, kuris nieko nelaukęs sugriebė skaudžiai man už alkūnės ir prisitraukė prie savęs.

-Elie?-pamatęs Džeikas mane, norėjo praeitį pro duris, tačiau teta jį neįleido.

-Tu esi ir būsi mano.-su lyg Evano žodžiai aš pajutau kaip jis man suleido kažkokių vaistų į kaklą kur pradėjau aš silpti. Lėtai prisilietusi prie kaklo žvelgiau į Džeiką, kuris spraudėsi pro tetą. Pasukusi galvą į Evaną, išvydau jo kraupią šypseną, kuri vertė mane bijoti jo.

-Džeikai.-tyliai tarusi vaikino vardą, praradau sąmonę.

Lėtai pramerkiau akis. Bandau priprasti prie akinančios šviesios. Kelis kart sumirktelėjus apsižvalgiau. Esu kažkokiam kambarį ir jis atrodo nevisai kaip paprastas kambarys. Be to, esu surišta ir negaliu pajudėti. Staiga visi prisiminimai sugrįžo. Prancūzija, slaptas vaikinas, keistas kambarys, vaistai ir keistas vakaralės. Nejaugi tai buvo Evano darbas? Bet juk jis negalėtu to padaryti, nes jis buvo mano geriausias draugas, taip? O jeigu Tifanė mane surado ir dabar keršija? "Neprisigalvok nesąmonių Elie."-pavarčiau akis ir staiga durys prasivėrė. Iš jų išlindo pažįstamas veidas - mano sužadėtinis, Evanas. Sutrikusi stebėjau jo veiksmus ir pagaliau kai jis atsisėdo priešais mane įsižiūrėjau į jį klausdama savęs, ar čia tas pats vaikinas kurį pažinojau 7-rius metus?