Evil and Kindness (BAIGTA)

2.8 dalis

Iš lėto pramerkusi akis bandžiau pripratinti jas prie šviesios, bet staiga stipriai užsimerkiau nuo galvos skausmo ir cypimo ausyse. Sumirksėjusi kelis kartus apsižvalgiau. Neaiškūs aparatai, vamzdeliai, baltos sienos, pypsėjimas ir laisva it suknelė apranga priminė man ligoninę. Pasukau galvą labiau į kitą šoną ir išvydau saldžiai miegantį bei susigūžusį fotelyje Džeiką. Šyptelėjau ir spoksojau į jį kaip kokia žudikė. Pasiilgo mano širdis jo, tad kodėl gi nepasigrožėjus juo kol seselė neatėjo. Dėje, mano mintis išgirdo jauna mergina, kuri be mandagumo įėjo ir pradėjo klausinėti klausimų į kuriuos man buvo sunku atsakyti. Pavyzdžiui, ar ką nors prisimenate, ar pakviesti daktarą ir daugiau, bet pats keisčiausias klausimas buvo tai ar Džeikas mano vaikinas ir ar jis laisvas. "Kalę, jis mano!"-susiraukusi pagalvojau kaip ją nutildyti kol Džeikas vis dar miegojo, bet kaip žinote, bėdos su manim vaikšto.

-Elie, ar tu sveika? Kaip jautiesi?-pamatęs mane paemė mano ranką ir pabučiavo ją.

-Jaučiuosi gerai.-kimiai tariau ir stebėjau kaip seselė nervinasi.

-Kada ją paleisit?-atsisukęs paklausė piktai seselės ir ji pakelnojus pečiais išėjo iš palatos.

-Džeikai,-šypteliu.-aš ką tik prabudau.

-Elie,-jis liūdnai pažvelgė į mane.-tu buvai kaip ir komoje. Mėnesiui.

-Ta prasme kaip ir komoje?-sutrikau.

-Negi tu nieko neprisimeni?-papurčiau galvą.-Evanas tau suleido nemažą kiekį narkotikų, bet netyčia.

-Netyčia? Narkotikų?-pradėjau panikuoti.

-Nesijaudink, jie nespėjo suveigti, nes tu praradai sąmonę prieš tau suleidžiant jų.

-Nieko nesuprantu.

-Jis...

-Prašau palikti pacientę,-nutraukė daktarė vaikiną ir jis su liūdniu veidu išėjo iš palatos. Kas nutiko prieš mėnesį?-mes suleisime jums migdomųjų ir šiandien vakare pažiūrėsim kokie jūsų resultatai,-tarė pagyvenusi moteris man.-be to, jūsų geri resultatai po komos. Ne kiekvienas prisimena kas buvo nutike prieš mėnesį.-sukikeno ji ir aš šyptelėjusi bandžiau prisiminti kas buvo nutikę tą dieną, kai praradau sąmonę.

Staiga išgirdusi šauksmus pakėliau galvą ir stebėjau duris. Vos man mirktelėjus per jas įėjo Evanas, su apkraujuotu ginklu. Išsigandau. "Kas čia po velnių dedasi?!"

-Regis tavo meilužis surado mus.-kreivai šypteli.

-Džeikas čia?-su džiaugsmu pašokau nuo žemės.

-Nesijaudink, mes išvažiuosim ir susituoksime kitur. Jie mūsų net nesuras, Elie.-tarė ir čiupęs mano ranką vedėsi link durų.

-Paleisk mane!-priešinausi, bet jis dar labiau suspaudė man ranką.
Išėję iš kambario pasukome į kairę ir ėjome ilgu koridoriumi kur vis dar girdėjosi šauksmai ir šovinių garsai. Užmerkiau akis nuo spiginančios saulės ir tik dabar mano apgailėtinos smegenys šaukė, kad kviesčiau pagalbą. Tą ir dariau. Šaukiau kiek tik plaučiai leido, bet buvau greitai užtildyta Evano delnu ant burnos. Muisčiausi kiek tik galėjau, tačiau jis buvo per stiprus man. Pamačiusi atbėgančius vaikinus kartu su Džeiku, įkandau jam į ranką ir kelis žingsnius pasitraukiau, bet vos pasitraukus pajutau kaip adatos įdurimą į ranką.

-Kalės...-nespėjęs man vožtelti, Evanas buvo atsuktas prievarta į Džeiko pusę.

-Vaikas?-dabaigęs sakinį, stipriai smogė vaikinas jam į veidą ir jis nukrito be sąmonės. Vos tik suklupusi prie Džeiko, atsidūriau vėl ligoninei.

-Bet aš tą prisimenu.-sumurmėjau ir persižvalgiusi sutrikau. Fotelyje sedėjo Evanas su 2-jais kūdikiais rankose. "Kas čia vyksta?!"

-Jau atsibudai? Nori pažvelgti į mūsų vaikelius?

-Ne, ne, ne!-ašaros užtemdė akis ir aš suklupusi tyliai verkiau. Kas man darosi? Kur aš?

-Elie, ar tau viskas gerai?-atsisukau ir pamačiau pusnuogį vaikiną, gulintį šalia manęs lovoje.

-Kaip aš atsidūriau čia?-sumurmėjau.

-Tu čia visada buvai,-atsakė jis.-na, ateik čia.

-Neliesk manęs!-patraukiau jo ranką.

-Tu matei to vargšo veidelį, kai tu pasakei jog nenori tekėti už jo?-pasukau galvą į kitą šoną iš kur sklindo garsai. Buvau be žado. Priešais mane stovėjo Evanas su manim ir regis mes flirtuojam.

-Aha,-nusijuokiau.-užteks apie jį, geriau einam aptarti vestuves.-mirktelėjau akį.

-Jau atsibudai? Nori pažvelgti į mūsų vaikelius?

-Elie, ar tau viskas gerai?

-Ateik pas mane.

-Matei to vargšo veidelį?

-Atsibudai?

-Ar tau viskas gerai?

-Matei jo veidelį?

-Nori palaikyti mūsų vaikelius?

-Gal sergi?

-Jiems reikia sesutės. Ateik.

-Liaukitės!-sušaukiau vis girdėdama greitus balsus savo galvoje. Toks jausmas, kad jie vis sukasi greičiau aplink mane ir to jiems nepakanka. Sušaukiu. Jie nenustoja. Suklykiu.

-Džeikai!-atsibudau nuo košmaro visa šlapia ir vis juntu kaip širdis šokinėja kaip pamišus manyje.

-Elie aš...,-įeidamas vaikinas pažvelgė į mane ir nutyla.-Elie!-pribėgęs prie manęs padavė stiklinę vandens ir lėtai glostė plaukus taip ramindamas mane.

-Susapnavau košmarą,-padėjusi stiklinę tariau.-ir jis buvo apie Evaną.

-Pabandyk pamiršti tai,-prisėdęs apkabino mane per pečius ir priglaudė galvą prie manosios.-norėjau tau kai ką pasakyti ir tai susiję su staigmenom ir...-nutilo jis.

-Ir?-paraginau jį pabaigti ką buvo pradėjės sakyti.

-Ir šį vakarą tave paleis namo.

-Yay!-apsidžiaugiau.-dar vienos savaitės tikrai neiškęsiu.

-Be to, ne už kalnų jau kalėdos, tad lauk ypatingo siurprizo.

-Visai pamiršau, kad čia pragulėjau du su puse mėnesio.

-Ir vieną savaitę,-pridėjo.-tiek to, turiu važiuoti.

-Kur?-smalsiai žvilgtelėjau į jį.

-Reikia tave išskirti su Evanu.

-Pala, ar ta karvė tave paliko?-prisiminiau apie jo merginą.

-Tai net juokinga, kai aš tau pasakysiu, jog Velvet yra mano žmona.-nutilau ir pažvelgiau į jo akys ar jis juokauja ar jis sako tiesą. Nusijuokiau, kai jis surimtėjo. Atsitraukiau nuo jo ir dar sykelį žvilgtelėjau į jį.

-Ji tavo žmona?-pakėlusi šiek tiek toną paklausiau jo.

-Ar gi ne juokinga situacija, huh?-susijaudinęs paklausė jis.

-Tuoj pat skiriesi su ja.

-Kaip ir sakiau, su tavo pagalba aš galėsiu su ja skirtis.

-Kaip suprasti galėsi?-suraukiau antakius.-o dabar negali?

-Elie, aptarsim šitą temą namie.-atsistojęs tarė jis.

-Kur susiruošei?

-Juk sakiau, reikia numauti tą žiedą nuo tavęs, o jis, taip lengvai nepasiduos nors jis ir yra kalėjimę.-ir su tais žodžiais jis paliko mane palatoje vieną. Atsidusau. Tai mūsų ne pirmas kartas, kai mes ginčijames, bet vistiek aš ant savęs pykstu, kad pradėjau visą šitą nesąmonę.

Damnnn.
Vote 🥀