Nevermind / darkness/ ((Yoonmin))//BAIGTA

46 Part. Please forgive me...

Du mėnesiai. Esu dabar vienas namuose. Kiti treniruojas. Kompanija nuslėpė apie Yoongi'o būsena žiniasklaidai. Šis parašė, kad darom mes metų pertrauką dėl asmeninių reikalų. 

Atsidusau. Nulipau laiptais žemyn. Nuėjas į virtuvę radau SeokJin raštelį.

"Suvalgyk tai, prašau..."

Suirzau. Neliečiau jo. Man šlykštu į maistą žiūrėt, tad nuėjas pasiėmiau švarką ir nuvažiavau taxi link jo.

*time skip*

Paliečiau jį.

"Mano baltapūki, kada gi atsikelsi..."

Ligoninėje praleidau beveik visą dieną. Jaučiausi pavargęs. Staiga pajaučiau ranką ant peties. Sutikau jo mamos akis. Tokias pačias kaip ir prisimenu, o už jos jo brolis. Linktelėjau jiems.
-Jimin... Einam gal užvalgyt? Esi čia visą dieną,- klausia šis.

Papurčiau galvą, o šie tik atsiduso. Staiga pro duris įvirto tie.
-Oo... Jis čia, Jimin, galvojom kad..

Jie sustojo ir linktelėjo jo mamai. Ši šyptelėjo.

Prabuvę čia dar kelias minutes išėjom į laukiamąjį. Seselė išprašė.  Sedėjom kaip visada tylėdami. Kai ši išėjo palaukėm dar porą minučių ir tada užėjom, tačiau sustingom vietoje.
Šis sedėjo kasydamasis sau galvą.

-YOONGI?! ,- visi rėkė.

Šis krūptelėjo. Atsisukęs sustingo. Jie nubėgo ir klausinėjo jo visokių klausimų, tačiau šis tylėjo. Lėtai priėjau prie jų.  Jis pasisuko į mane ir tada pasižiūrėjo. Sustingau. Jo akys...

"Jos tuščios..."

-Yoongi pasakyk ką nors,- tyliai sako SeokJin.

"Kažkas čia ne taip..."

Staiga į palatą įėjo jo motina bei brolis. Šis atsisuko į juos.
-Mama...
-Oooo... Yoongi! Tu pabudai! Sūneli!

Ši atbėgus apkabino. Jis šyptelėjo, kas mane sutrikdė dar labiau.

"Kodėl jis su mumis taip nesielgia..."

Šis atsisuko į mus ir tarė :
-Mama, o kas šie žmones?

Sustingom kaip ir ji pati. Staiga pajaučiau kažką ties širdim.
-O ne... Pakviesk daktarą, greičiau! ,- tarė ši jo broliui.

Šis nubėgo, o aš jau jaučiau kylančią pačią didžiausią baimę.
-Yoongi jie tavo grupės nariai, prisimeni? Jie tau kaip šeima...

Jis keistai mus nužvelgė.
-Neprisimenu.

Staiga pagriebiau už tos vietos. Išgirdau visų narių beviltiškus balsus, kad juos prisimintų, o tada Jungkook tyliai tarė paiimdamas šiam už rankos:
-Ne... Nesakyk taip. Hyung, nagi prisimink...

Jo mama irgi verkė. Jis palenkė galvą žemyn ir nusisukęs tyliai tarė:
-Atleisk, matau tik juodą tuštumą kai apie Jus pagalvoju... Neprisimenu...

Jungkook krūptelėjo. Pajaučiau viduje sumaištį.
-Yoongi...,- tariu pačius pirmus žodžius po šitiek laiko. Visi lėtai atsisuko į mane kaip ir šis.

Jo akys buvo tokios pačios kaip tą kartą...
-Kiek tau dabar metų. Pasakyk, kiek manai kad tau dabar yra?! ,- sakau beviltišku balsu.

Šis sutriko. Visi jie.
-15... ,- tyliai sako.

Nebejaučiau kojų ir parklupau. Paėmiau ties širdim ir tyliai sukandęs dantis sukūkčiojau, kas privertė narius atlėkti iki manęs.

-Atleiskit... ,- dar išgirdau jo tylų balsą.

/

Hoseok atsisuko į Yoongi.
-Tiesa /drąsa?
-Hmmm... Tiesa.
-Kokia yra tavo didžiausia baime?

Pamačiau kai šis ilgai susimąstė, o tada lėtai apžiūrėjo mus visus.
-Nereikėjo to klaust, tačiau jei tiesiai šviesiai, tai niekada nenoriu prarast jūsų visų,- tarė jo tylus, bet rimtas balsas, kas mane sutrikdė.

Staiga pajaučiau kaip pravirkstu kaip ir kiti. Nevisada išgirsti iš jo tokius žodžius. Jie nubėgo jį apkabint, tačiau ne aš. Hoseok tai pastebėjas paėmė mane už rankos ir pritraukė.

"Jis bijo, kad dingsim iš jo gyvenimo..."

                                                      /

"Mes ir dingom.  Jis pamiršo..."

💜💜💜FIN💜💜💜