Vakaras. Sėdim su Yoongi ant kalno papėdęs.
-Hyung?
-Mmm...
-Ar myli? ,- klausiu tyliai surakinęs mūsų pirštus.
-Myliu.
-Visada?
Šis atsiduso. Apglėbė mane rankomis ir stipriai suspaudęs tyliai sako:
-Amžinai, Park Jimin.
Atsimerkiu. Pakėliu galvą ir sukandęs dantis gan ilgai žiūriu.
"Ir kodėl tai susapnavau..."
-Jimin?
Atsisuku. Taehyung padėjo knygą į šoną ir priėjas patapšnojo per petį.
-Kaip miegojai?
-Nekaip. Juk atsisėdęs.
-Tiesa. Gal tada namo važiuok. Išsimiegosi, jau čia esi 2 paras.
-Ne. Noriu sulaukt kada jis atsibus.
Jis atsiduso. Prisitraukęs kėdę rimtai įsižiūrėjau.
-Jimin. Ar galiu tavęs kai ko paklausti?
-Ko? ,- sakau tyliu balsu.
-Ar vis dar jį myli?
Tyla. Suspaudžiau savo rankas, tada nuleidau galvą.
-Ne... Nemanau.
-Tai jei taip, tai kodėl tu čia labiausiai esi prislėgtas iš visų mūsų? Jei nemyli tai ko taip rūpiniesi?
Tyliu.
"Ne. Ne.. Tai tik. Tai tik..."
-Nesakyk nesąmonių. Jis yra toks pats svarbus kaip Jūs. Rūpestis vienas kitam visada buvo tarp mūsų, juk esam broliai...
-Buvo, tačiau ne toks... Žodžiu turiu eit. Su tavim neįmanoma. Nueik beje užvalgyt ko nors...
Jis atsistojo.
-Taehyung...
-Mmm...
-Aš daug galvojau. Labai daug. Manau apsisprendžiau.
-Dėl ko?
Pasukau galvą link gulinčio Yoongi'o. Jo veidas buvo išbalęs, plaukai pasišiaušia.
-Dėl visos šios makalynės. Vėliau sužinosit.
-Jimin negąsdink.
Šyptelėjau.
"Manau, kad to "amžinai" niekada negalėjo būti..."
VOCÊ ESTÁ LENDO
Nevermind / darkness/ ((Yoonmin))//BAIGTA
Conto"Its darkness... Its just that I see in my head when I think about it, sorry..." Praėjo dveji metai po Yoongi'o ir Jimin'o prisipažinimo. Jie kaip ir visi turėtų būt laimingi ir visa kita, tačiau... Jie nėra tokie. "Nevermind..." sekond season
