Nevermind / darkness/ ((Yoonmin))//BAIGTA

43 Part. I don't believe you

Ta diena. Pagaliau. Visi jai taip ruošėmės. Nuėjau į kambarį ir kaip tik Jimin įėjo, greit paslėpiau dovaną.
-Hyung...
-Mmm?
-Aš kai ką pagalvojau, tad norėjau tai pasakyt, bet galvojau bus per skaudu...

Atsisukau sutrikęs. Šis lėtai priėjas atsisėdo ant lovos. Patapšnojo ten. Atsisėdau.
-Tą dieną neišmečiau jos... Nežinau kodėl, bet gal giliai viduje žinojau, kad vėl susieisim...
-Aiškiai.

Jis ištiesė ranką ir atidarė. Sustingau. Joje buvo grandinėlė. Lėtai pakėliau galvą.
-Noriu ją atiduoti tau. Tą dieną pasikarščiavau. Mačiau tavo akis... Jose buvo tuščia tad manau...
-Jimin. Užteks. Ką tu sau galvoji? Atiduot?! Ji tavo.

Atsistojau ir priėjas prie komodos iš stalčiaus ištraukiau rakčiuką.
-Matai? Aš ją taip pat turiu. Maniau pamečiau, bet pasirodo ne.

Šis tyliai sukikeno, o tada pamačiau jo ašaras.
-Kvailas aš buvau... Atleisk...
-Viskas gerai. Tas laikotarpis praėjo. Dabar juk esam kartu, tiesa?

Jis linktelėjo prikandęs lūpą.
-Na va... O dabar eikš...

Prisitraukęs pabučiavau jį. Jo kūnas atsipalaidavo ir apsidžiaugiau.
-Myli?
-Myliu,- tyliai tarė,- Visada...

*time skip*

Buvom kompanijoje. Dirbom ir visa kita. Su kompanijos darbuotojais nusprendėm namuose jam staigmena padaryt, tad visi tylėjo ir apsimetė, kad šiandien yra įprasta diena. Mačiau koks sutrikęs šis yra. Liūdna į jį tokį žiūrėt, tačiau ką padarysi.  Kai viskas pasibaigė šis nuėjonpas direktorių.
-Visi susitiksim namuose, planą žinot,- sako Namjoon.

Visi linktelėjom. Direktorius sakė parveš jį vienas iš vairuotojų, tad viskas gerai. Na, o dabar mums laikas namo.

#Jimin#

Jaučiu liūdesį čia, ties širdim.

"Negi visi pamiršo? Ne... Negali būt..."

-Tačiau jau diena eina vakarop...

Pabeldžiau į direktoriaus duris.
-Užeik.

Užėjas pasitikau jį su kreiva šypsena.
-Kvietėt?
-Taip. Tai dėl tavo mix tape.

Sutrikau. Greit prusėdęs klausiu:
-O kas su juo?
-Sveikinu! Jis dominuoja visur, tad leisiu tau vienam show sudainuoti vieną dainą iš savo mix tape, taip tapdamas  solo dainininku.
-O kaip grupė, nepaliksiu jos.
-Ir nereiks... Tai tik kartas. Leisiu tau pasireikšti.
-Emmm... Gerai.

Šis toliau kalbėjo ir kalbėjo, o kaip jau  pabaigė atsistojo ir leido jau eit. Linktelėjau išėjas. Nuėjas link kompanijos durų sutikau Leehyun( vairuotojas).
-Taip?
-Parvešiu tave.
-Pareisiu.
-Ne. Sakė, kad tave parvešt.

Papūčiau lūpas.
-Leehyun, aš pareisiu. Neturiu ūpo grįšt namo. Man reik pravėdint galvą.
-Bet...
-Ne. Aš einu.

Praėjau pro jį. Eidamas suirzau. Papūčiau lūpas.
-Net ir tu užmiršai... Kentėsit visi, nekalbėsiu su Jumis savaitę! Ne, daugiau!!!

*time skip*

Mano telefonas zirzė, tačiau neatsiliepiau. Buvau netoli parko, tad jau tikrai už kokių 10 min būsiu prie namų. Eidamas parku pradėjau niūniuot savo viena iš dainų, kurios taip ir neatskleidžiau jiems. Ji yra apie mane su Yoongi. Bijojau jam rodyt. Nemanau, kad ji dar pabaigta. Reikia ją tobulinti. Staiga išgirdau už savęs žingsnius kas privertė mane atsisukti. Nieko.

"Keista..."

Staiga krūptelėjau nuo telefono. Jis ir vėl zyzė. Atsidusau. Paėmęs pamačiau, kad skambina Yoongi.
-Klau--
-Kur tu?!
-Visur.
-Jimin aš rimtai.

Atsidusau.
-Parke. O kas?
-Kodėl nevažiavai su Leehyun?
-Nes nenorėjau. Norėjau gryno oro ta--

Sustingau pajautęs už savęs kažką. Atsisukau ir it statula stovėjau. Jis išsišiepė.
-Labas.

Žengiau žingsnį atgal.
-Ko nori?
-Mmm... Pagalvokim...
-Taemin aš rimtai.

Išgirdau telefone garsų Yoongio balsą, kuris aiškino, kad varyčiau nuo jo. Tačiau atsidusęs tik išjungiau telefoną.
-Wow... Nesitikėjau. Nenori savo užnugurio, negi nebijai?
-Ne. Pfff... Koks tavo reikalas.

Šis sukikeno.
-O tu drąsus.
-Koks skirtumas. Varyk iš čia.
-Ne. Kol neįteiksiu tau tai.
-Kas čia?

Šis ištiesė ranką ir atidengęs šyptelėjo.
-Su gimtadieniu! Tada...

Joje buvo lapukas. Sutrikau.
-Paskaityk.

Paėmiau lapuką. Jame dideliomis raidėmis buvo užrašyta "atsiprašau".

Pasukau galvą į jį.
-Netikiu,- sakau piktai.

" Kaip galima? Jis juk..."