Elfų žemė

2 Skyrius

Vis dar prieš dešimt metų

Adrė, kartu su trimis mergaitėmis, žingsniavo dvaro koridoriais, sekdama mokytoją. Klaidinantys takai ir durys abipus jų trikdydavo kiekvieną. Bet mergaitės ir jų naujoji mokytoja puikiai pažinojo šį dvarą.

- Paneles, įsidemėkite kelią iki čia. Šiame kabinete jums kasdien vyks etiketo, istorijos, rankdarbių ir menų pamokos. O dabar prašau susėsti ant kėdžių, jau dabar pradėsime istorijos pamoką. - Kalbėjo mokytoja eidama į vieną iš kambarių, puikiai įrengtą tikslui, dėl kurio jos čia atėjo.

Adriana netikėtai nieko netardama, pakluso elfės prašymu užmaskuotam įsakymui. Trys vyresnės mergaitės, taip pat nekalbėdamos susėdo. O mokytoja Darvina tįriamai nužvelgė naująsias mokines. Auklėtojai nepraslydo pro akis menkutė maišto kibirkštėlė šmėstelėjusi jauniausios veide. 

- Šiandien jums papasakosiu apie didinguosius žmones. Jie gyvena nepaprastai trumpai, dauguma nenugyvena nei šimtmečio, - pradėjo paskaita juodaplaukė moteris. Pasakodama ji atidžiai tyrinėjo mergaičių veidus, kad suprastų, ar jos bandys jai trukdyti dirbti savo darbą. - Ir kas jums pasirodys tik dar keisčiau, jų vaikai, visai kitaip nei elfų, kalbėti, kaip ir kitus dalykus išmoksta daug vėliau. Dar keli svarbūs dalykai apie juos tokie, kad jie neturi jokių galių, magijos, jų metai tęsiasi beveik trigubai trumpiau nei mūsų. Žmones valdo skirtingi valdovai. Ne taip kaip kadaise elfus, jų valdžia paveldima ir jų žemės susiskaldžiusios į daugybę atskirų karalysčių...

- Mokytoja, kodėl mums turėtų būti įdomu žinoti viską apie žmones, jei mes esam elfai? Be to, juk jie gyvena kitam pasaulio krašte! - Akivaizdžiai nebeištvėrusi, kiek įžūliai, paklausė Adriana.

- O štai ir pirmas nusižengimas. Įdėmiai paklausykit, - ignoruodama užduotą klausimą aiškino elfė. - Už kiekvieną nusižengimą, gausite bausmę. Jos bus įvairios, priklausomai nuo prasižengimo rimtumo. Už nutrauktą paskaitą, bausmė yra kitai pamokai priduoti rašinį apie tai ką pasakojau. Panelė Adriana, tikiuosi rytoj sulaukti tavo rašinio apie žmonių hierarchiją, papročius ir pasaulį. Kornelija, tu mokaisi ilgiau už kitas, ką gali papasakoti apie žmones?

Rudaplaukė mergaitė sukandusi dantis atsistojo ir pradėjo pasakoti.

O kol mergaitės kentė savo pamokas, penki berniukai buvo priversti kentėti savąsias. Su pratybų kalavijais rankose, penketukas kartojo mokytojo demonstruojamus kirčius. Ši pamoka, kaip ir kitos susijusios su karyba, turėjo būti ne tokia nuobodi, bet draugai žinojo, po šito seks menų, etiketo, istorijos bei politikos pamokos. 

Bet deja vaikai klydo. Karybos pamokos, buvo tik paviršutiniškos. Tik kaip laikyti ginklus, keletas pagrindinių judesių, daugiau nieko. Nei rimtų treniruočių, nei tikro darbo. Ir tai ne dėl jų amžiaus. Tai dėl to, jog niekas nemokys kilmingųjų vaikų tikrų kovos menų. 

***

- Negaliu patikėt! Negi kasdien tai turėsime kęsti? - aimanavo jaunėlė Adriana draugams, susirinkusiems Robino kambaryje. - Etiketas, žmonių istorija, šokiai ir jei dar to negana, siuvinėjimas bei mados mokslai! Gal man jau dabar bėgti?

- Adre, nusiramink, - šyptelėjusi sudrausmino mažylę Alisa, ramiausia iš jų būrelio. - Nebus jau taip blogai. Juk pamokos trunka tik pusdienį, po jų gali veikti ką nori. 

- Man jau uždrausta vienai išeiti iš dvaro, ką turėčiau veikti? Negaliu nei ištyrinėti apylinkių, nei karstytis po medžius. Man net neleidžia dėvėti kelnių! - Su siaubu, pranokstančiu net baimę pamačius pabaisą šūktelėjo žaliaakė mergaičiukė.

Toks jos nuoširdus pasibaisėjimas, kad teks vilktis sukneles ir sijonus prajuokino visus buvusius kambarį. 

- Tai ne taip jau blogai, - stengdamasi paguosti draugę tarstelėjo auksaplaukė Alisa. - Greitai priprasi.

Po šių žodžių, pasigirdo prunkštelėjimas. Adriana įtūžio pilnomis akimis atsisuko į garso šaltinį.

- Derekai iš Vilkų provincijos, vilkų herbo paveldėtojau, ar norėtum, kad tave priverstų dėvėti sukneles?

- Aš berniukas...

- Ar patiktų? - griežčiau tarė mergaitė. 

- Adre, nusiramink. Juk nemanau, kad bus taip baisu, - rimtai tarė šviesiaplaukis elfas, vyriausias iš devintuko.

- Suknelės ir sijonai - BLOGIS!

- Tebūnie, bet nesipykstam. Aišku?

- Taip, Hanteri. - nulenkusi galvą tarė elfė, o Derekas tik linktelėjo. Draugai puikiai žinojo Hanterio požiūrį į pykčius tarp savų.

Tačiau, nei vienas iš draugų nematė, kaip ta maišto kibirkštėlė, besislepianti Adrianos akyse virto jau ne kibirkštimi, bet žarija, kuri kasdien degs tik skaisčiau, kol galiausiai, liepsną mažosios mergaitės akyse matys visi, kas tik į ją pažiūrės. Kol ji dar maža, nieko negalės padaryti. Bet keli Didžiojo Šaltinio prisipildymai, elfams, tik akies mirksnis.