Elfų žemė

17 skyrius

Didžiojoje rūmų bibliotekoje vyravo šurmulys. Įvairiose jos vietose knibždėte knibždėjo elfų ir žmonių, didikų ir tarnų. Taip pat ir aštuonių draugų.

Jie sėdėjo tolimiausiame bibliotekos kampe, apsikrovę šusnimi knygų. Vieni skaitė apie mūšių strategiją, ginklus, kovas, legendas, kiti meilės istorijas, madą, meną. O du iš jų, palinkę prie kažin kokio pergamento tyliai šnekučiavosi.

Tuomet, trys elfai apsikeitė žvilgsniais ir atsilošė, atkreipdami likusiųjų dėmėsį.

- Mes norėjome pakalbėti dėl to pokylio. Šiandien prieš einant pusryčiauti, mes susitarėme kas ką kvies į pokylį. Norime paklausti ar ir jums tinka.

- Pirmyn, Hanteri, kuo greičiau baigsim šį reikalą tuo geriau.

- Taigi, Kailas eina su Liuse, Forestas su Alisa, o aš tada su tavim, Kornelija, - niekas ir neprieštaravo. Juk nebuvo jokio skirtumo kas su kuo eis. Hanteris panšnairavo į visą šį reikalą dėmesio nekreipiančius elfus. - O judu? Ką jūs ten veikiant? Ir ką jau sugalvojot dėl to pokylio?

- Mes? Nesuprantu apie ką tu, - mielai nusišypsojo Adriana. - Aš ir burundukas tik skaitome. Ir ką gi aš turėčiau sugalvoti dėl tos nuobodžios šventės? Planas jau paruoštas ir pradėtas vykdyti.

- Jau vykdomas? Bet aš nieko keisto nepastebėjau, - sutrikęs atrodė ne tik Hanteris, bet ir visi draugai.

- Kuo tu mus lakai? Kažkokias niekam tikusiais mėgėjais? - įsižeidę jaunėliai spoksojo į elfus. - Mes tai darome jau ilgą laiką, mes šio amato meistrai. Elgtis taip, kad visi pamatytų jog kažkas vyksta taip anksti? Tai visiška savižudybė, reikia laukti tinkamo momento ir tik tada visi galės išvysti ką mes sukūrėme.

Nei iš šio nei iš to, Adriana pakreipė galvą į pagrindinę bibliotekos pusę ir, atrodo, įsiklausė. Po akimirkos, taip pat pasielgė ir Derekas. Tik vėliau šeši draugai išgirdo tylius tarnaitės žingsnius. Praėjus kelioms sekundėms, elfė atsidūrė priešais juos ir tūptelėjo.

- Jūsų tėvai prašė pasakyti, kad šiandien, vakarienės laiku jūs visi turite susirinkti pietiniame sode, vyks nedidelė šventė. Joje dalyvaus visų provincijų ir keletos kitų vietų didikai su šeimomis. Aprangos kodas yra balta spalva. Likus valandai iki pokylio, prašau  susirinkti vakarienės salėje, iš ten aš jus palydėsiu į sodą.

Tarnaitė apsisuko ir nukulniavo ten iš kur atėjusi. Draugai susižvelgė ir Derekas kraupiai nusišypsojo.

- Princese, ar tu galvoji tą patį ką ir aš?

- Ateiti į šventę su kovos apranga?

- Ne, kai ką geriau.

- Pirmyn, burunduk, sakyk savo planą.

Kol šeši elfai spoksojo, draugai tyliai kažką tarėsi ir jų veidai vis labiau rėkė, jog ši šventė toli gražu nepraeis ramiai. Tačiau šešetas nesistebėjo, turbūt nebebuvo dėl ko stebėtis.

- Man šovė mintis, - Liusė linksmai nusišypsojo žiūrėdama į juos. - Kodėl gi mums jų nevadinti tarkim, maištinguoju dvejetu?

- Gera mintis, dabar nebereikės nuolatos sakyti Derekas ir Adriana. Bet ką dabar veiksim?

- Labai paprasta, - pilkaakis medžiotojas ir vėl įsikišo į pokalbį. O jaunėlė šį kartą tik ramiai sėdėjo, kas jai tikrai buvo nebūdinga. - Jūs poniutės, eisit ruoštis. Ieškokitės rūbų ir panašių nesąmonių.

- O juda ką veiksit?

- Susirasim Robiną, papasakosim situaciją ir patys lėksim pajodinėti. Reikia prasimankštinti, negalima ištisas dienas nieko neveikti. Gal net pasiimsim ginklų, kad galėtume pasitreniruoti, - labai patenkintas savimi išklojo Derekas.