Elfų žemė

4 skyrius

Prabangiame pilies kambaryje, didelėmis užuolaidomis užtrauktais langais, ant lovos, sukryžiavusi kojas, sėdėjo maždaug penkiolikos metų mergaitė.

Tylus beldimas į duris ir paskui jį atskriejęs moteriškas malonus balsas atkreipė jos dėmesį.

- Panele Viktorija, prašau įleiskite mane. Juk jau seniai žinojote, kad jums teks dalyvauti puotose ir šventėse, vos sulauksite reikiamo amžiaus.

- Na ir kas! Aš nenoriu! - Viktoriją kiek graužė sąžinė, kad piktai kalba su gerąją senute Aukle.

- Bet, panele, ką aš pasakysiu jūsų tėvui? Taip, ką aš pasakysiu jūsų tėvui? Kad vienintelė jo dukra atsisako eiti į pokylį? O ką jis man padarys, ką jis man padarys? Apkaltins, kad tai aš jums įdiegiau tokias mintis, kad tai aš atkalbėjau jus nuo to! O tada! O kas tada? Išvis mane iš pilies, tuo neabejoju, nesumokės nei kiek pinigų ir paliks elgetauti! O gal įmes į kalėjimą?

Šie žodžiai privertė merginą susimastyti. Kas nutiks Auklei, jei ji atsisakys eiti? Viktorija nenorėjo, kad mieloji senutė nukentėtų dėl jos kaltės. Mergina liūdnai atsidususi, atsistojo ir paėjusi kelis žingsnius atidarė duris.

- Ačiū, panele. - Švelniai nusišypsojo Auklė. - O dabar, suraskime jums ką nors gražaus apsirengti! Žinau, kad nemėgstate suknelių, bet šį kartą nieko nepadarysi. Na stokitės, panele, jūs turėsit pasimatuoti sukneles, kad išrinktume, kuri labiausiai tinka. Nesielkite kaip vaikas, juk jūs jauna dama! Penkiolikos metų panelė turėtų tai suprasti.

Viktorija dar kartą liūdnai atsiduso ir nusekė paskui Auklę link rūbinės, prikimštos puošnių suknelių. Senutė kuitėsi tarp pakabų ieškodama, kuo mergina turės apsirengti per naujametinį pokylį. Nors Viktorija ir labai nenorėjo eiti į tą šventę, žinojo, kad niekaip neišsisuks. Tėvas tikrai neleistų, ypač per svarbiausią metų puotą. Tad ji stovėjo ir rinko Auklės pasiūlytas sukneles.

Pagaliau, po gerų dvidešimties minučių, ant lovos pūpsojo milžinišką krūva prabangių ir aiškiai papuošimais perkrautų suknių.

- Panelė, kokios spalvos norėtumėte?

- Bet ko, tik ne rausvos.

- Juk tai tavo padeties spalva, mieloji! Iš tavęs tikimasi apsivilkti būtent tokią!

- Aukle, aš negalių jų pakęsti! Tokios visai ne... - mergina akimirką sudvejojo, nežinodama kaip reikėtų išsireikšti. Radus tinkamą frazę, jos veidas nušvito, tarsi padarius amžiaus atradimą. - Tokios suknelės visiškai varžančios laisvę atsiskleisti ir atrodyti kaip tu pats nori!

Auklė tyliai aiktelėjo, nežinodama ką sakyti.

- Vaikeli, tai senųjų elfų kalbėjimo būdas. Žmonės nekalba apie laisvę kažką daryti. Nes visą reikiamą laisvę jau turi. Jei labai reikia sakyti kažką panašaus, jau turėtum žinoti, kad sakoma, varžančios stilių. Bet tik kritiniu atveju! Tokios kalbos gali mums abejoms užtraukti bėdą. Ak, ir kodėl tu tiek daug laiko leidi su elfų tarnų vaikais, iš jų prisirankiosi netinkamų įpročių ir žodžių.

- Bet, Aukle, tu irgi esi elfė! Ir dar labai sena! Tu turėtum atsiminti laikus, kai mano protėvis dar netapo Elfų žemės karaliumi!

- Taip, bet tie laikai praėjo. Mes turime gyventi šia diena. Ir aš negalėčiau dirbti čia ir rūpintis tavimi jeigu elgčiausi kitaip.

- O norėtum? Elgtis kitaip? - be kažkur išgaravusio susierzinimo tyliai tarė Viktorija.

- Yra tik keli dalykai kurių aš noriu, panele. Auginti jus, prikelti senuosius laikus ir gyventi tol, kol savo akimis galėsiu pamatyti Paslaptingajį Devynetą.

- O kas tai? - nepaprastai susidomėjusi paklausė mergina.

- Kada nors. Kada nors papasakosiu tau apie juos.

***

Kažkur kalnų virtinėje, ant jos viršūnės esančio dvaro kieme, su nerimstančiais žirgais stovėjo penkios karietos.

Aštuonios elfų kilmingųjų šeimos susirinko priešais mūrinį pastatą. Visos suaugusios elfės nedvejodamos sėdo į karietas po keturias.

- Mergaites, jūs taip pat sėskit karieton. Berniukai, ant savo arklių. - Sukomandavo vienas elfas.

Aštuoni jaunuoliai pakluso iškart, bet viena mergina tyliai sugriežė dantimis ir metusi paniekos bei pykčio sklidiną žvilgsnį taip pat įsėdo į karietą paskui savo drauges.

- Kaip čia neiškėlei jokios scenos, Adriana? - su šelmiška šypsena tarstelėjo Kornelija.

- Neturėjau jėgų ir vėl ginčytas. Be to, mes tik dar labiau sugaištume ir šis košmaras tęstusi kur kas ilgiau. Tad paprasčiausiai šį kart leidau jiems išsisukt.

- Nejaugi? Tai nepanašu į tave. Aš beveik laukiau tavo išsišokimo, kaip pradėsi maištauti, kodėl ir tu negali joti, kodėl privalai sėstis į karietą. Sakyk, kaip iš tikrųjų?

- Robinas, - sunkiai atsidusi pridėjo Adriana. - Jis liepė man nekelti scenų. Sakė, nori bent trupučio ramybės. Bet aš ir neketinau daryti kažko panašaus... Bei Hanteris. Jis irgi prašė.

Visos merginos sėdėjusios karietoje nusijuokė. Jos pažinojo jaunėlę, žinojo kokia maištinga jos siela. Ir jos suprato, kad bet kam pasipriešinti ir Robino ir Hanterio prašymui turėti ramią kelionę, vargiai galima nepaklusti. Per daug retai jiedu kažko prašo, kad būtų galima nepaisyti jų.

Tuo tarpu, likę penki draugai sėdėjo ant žirgų ir diskutavo.

- Sakau, ši šventė bus nuobodi. Šokiai, valgiai, keletas kalbų ir viskas. Ir vien dėl to, mes turėsime beveik du mėnesius praleisti kelyje pirmyn ir atgal, neskaičiuojant tų dienų, gal savaičių per kurias būsime rūmuose. - Karštai savo tiesą įrodinėjo pilkaakis medžiotojas.

- Tu teisus, Derekai, bet mes nieko negalime padaryti, - pritarė Forestas, kitų draugiškai pravardžiuojamas žaliuoju.

- Bent jau tikėkis, kad kils muštynės ir tu galėsi jose sudalyvaut. Arba bus surengtas koks turnyras - pašaipiu tonu draugui mestelėjo trečias vaikinas.

- Derekai, tau tik tai ir tegalvoj ar ne? Kovos su medžiokle? - su linksma gaidele paklausė Robinas.

- Taip, drauguži. Kovos, medžioklės ir tavo sesuo.

Po šio medžiotojo pareiškimo, visi keturi draugai pažiūrėjo į jį, tarsi į beprotį. O Robinas jau tikrai norėjo nurauti jam galvą, tik prieš tai išsiaiškinti, kokias nesąmones jis kalba.

- Ramiai, ramiai. Nereikia taip į mane žiūrėti. Aš tik norėjau pasakyti, man rūpi išrasti kuo daugiau naujų Adrės erzinimo būdų.

Nors kiti trys vaikinai nusisuko, bet jų veiduose dar galėjai matyti įtarumą. Tačiau rudaplaukės merginos brolio akys dar ilgai žvelgė į Dereką. Su tikrų tikriausiu nerimu, įtarumu ir menku pykčiu.

- Visi ant žirgų! Mes išvykstame! - nuskambėjo balsas iš priekio. Tik tai išgelbėjo pilkaakį nuo tolimesnių Robino klausimų. Ir galbūt Hanterio kamantinėjimų ir priekaištų, kad negalima taip erzinti Adrianos.

Kilmingieji ir jų vaikai su sargybiniais iš visų pusių patraukė pirmyn, į pietus, link Falkorino miesto, kuriame stūksojo karaliaus rūmai. Jau senų senovėje pastatyti, bet jo protėvio užgrobti. Pokylis, į kurį traukė elfų ir žmonių didikai iš viso žemyno, žadėjo būti nepamirštamas, nors draugai to visiškai nelaukė. Nei vienas iš jų net nenumanė, kokia pati kelionė bus nuobodi ir ilga, bet su kvapą gniaužiančiomis stotelėmis, per kurias jie kartais elgsis taip, kaip patys norės arba kaip reikalaus tėvai.