Elfų žemė

22 skyrius

Draugai įstengė tik linktelėti galvomis. Juos stulbino ne tik su kuo Adrė atėjo, bet ir jos išvaizda.

Ji buvo su suknele, tas tai taip.

Bet tokios suknios nieks negalėjo įsivaizduoti. Viršus švelniai žydros, vietomis baltos spalvos, o kuo arčiau žemės keliavo drabužio klostės, tuo spalva vis labiau keitėsi į žalią, kol suknelės apačia buvo ryškios, tamsios žalumos spalvos.

Tai nebuvo vienintelė suknelės puošmena. Ant nuostabaus audinio išsiuvinėtos apačioje mėlynos, o viršuje žalios gėlės atrodė gyvos, augančios, žydinčios, tiesiog išlipusios iš sodo ir apsiraizgiusios suknią, o tuomet į ją įaugusios.

Jei būtum pažiūrėjęs iš arčiau, būtum pastebėjęs, jog gėlės sudaro ornamentą.

Ypatingą ornamentą.

Vijokliai ir lapai piešė ginklų kontūrus.

Ties dešiniuoju petimi matėsi lankas, kairiajame šone galėjai įžvelgti kardą. Prie dešinios suknelės pusės, labiau į apačią pastebėsi durklus. O kairėje, ten kur audinys beveik liečia žemę buvo dviašmenis kovos kirvis. Aišku, ne tik šie ginklai puošė Adrianos aprangą.

Merginai ant pečių kabojo kaip vidurnaktis tamsus ir jūra mėlynas apsiaustas. Jis atrodė toks lengvutis, toks švelnutis, lyg padarytas iš rūko. O ant nuostabių rudų plaukų, buvo uždėta spindinti kaip žvaigždės, sidabrinė juosta, pinta iš mažyčių dalelyčių.

Tiesą sakant ir Derekas labai neatsiliko.

Jis dėvėjo tamsiai mėlynas, beveik juodas kelnes. Juodus, minkštos odos batus, puikiai maskuojančius jo žingsnių aidą. Balti baltiniai puikiai išryškino mėlyną tuniką. Juosmenį, kaip gyvatė buvo apsivyjęs odinis diržas, prie kurio kabojo kardas.

Už nugaros plevėsavo, taip po gi mėlynas apsiautas. O ant galvos skrybėle, vienu užlenktu kraštu ir plunksnomis.

Jiedu atrodė kaip į Didžiojo Šaltinio prisipildymo šventę atvykę elfai, nužengę iš senųjų pasakojimų. Adriana su Dereku skleidė didybę, pasitikėjimą savimi ir neapčiuopiamą valdžią.

Net įėjus Karaliui negalėjai jausti tokios galios.

Nei Adriana, nei Derekas nebuvo iš karališkos šeimos, bet dėmesio sulaukė dešimteriopai daugiau, nei Karalių ir Princesę kartu sudėjus. Visi pajuto, kad priešais savo akis regi kažką nepaprasto, kažką magiško.

Kažką susijusį su seniausia galia pasaulyje.

Bet niekas to nesuprato. Visi tą jausmą priskyrė nuostabai. Niekas nenorėjo pripažinti, jog šie vaikai, ne vyresni kaip šešiolikos, pridarę šitiek rūpesčių ir išsišokimų, nesilaikantys jokių kilmingųjų taisyklių, buvo didingesni, drąsesni ir galingesni už karalių.

Kokią jėgą jiedu skleidė, nesuprato niekas, bet visi jautė. Tad dabar, Adrianai ir Derekui lipant žemyn, visi sulaikė kvapą. Tai neabejotinai buvo gražiausia pora visoje menėje.

- Mija, ar tai tavo dukra? - tyliai sušnabždėjo viena jos draugė. - Ir ar tai tavo sūnus, Ana?

- Taip. Negaliu patikėti, bet Adriana atrodo nuostabiai.

Nei vienas iš devyneto tėvų dar nebuvo spėjęs atsigauti po šoko, pamačius Robiną su Viktorija, o dabar jie spoksojo į maištautoją merginą, apsirengusią gražiau už visas paklusnias ir nuolankias kilmingųjų dukteris.

Susikibę už parankių prie draugų prisistatė Adriana ir Derekas.

- Kaip? - vienintelis klausimas atskriejęs iš draugų.

- Kas kaip?

- Kaip jūs į puotą sugebėjot ateiti kartu ir dar neužmušti vienas kito? Kaip jūs gavot tokius rūbus? Ir kaip judu galėjot spinduliuoti tokią jėgą?

- Na miela Liuse, istorija, kaip aš įtikinau Adrianą eiti su manim į pokylį labai ilga ir neįdomi. Kaip gavom tokius rūbus... Ją verčiau pasakoja mano princesė.

- Aš ne tavo princesė, Derekai. O apie drabužius papasakosiu vėliau. Ir mes tiesiog įėjome. Nežinau, apie kokią jėgą kalbat.

Dar ilgai svečiai paslapčia žvilgčiojo į du draugus. Jie juos atpažino, bet nenorėjo patikėti, jog regi tuos pačius maištingus jaunuolius. Kas sugebėjo vos vos nustebinti Adrianą su Dereku, buvo tai, kad Viktorija priėjo arčiau jų.

- Adriana, atsiprašau dėl to kaip elgiausi kai susitikome. Tiesiog buvau įsitikinusi, kad esi tokia kaip visi kiti, net jei Robinas ir sakė kitaip. Maniau jis taip elgėsi, nes tu jo sesuo. Bet aš stebėjau keletą švenčių ir vakarienių, kuriose tu ir Derekas dalyvavot ir galiu pasakyti, esi didesnė kovotoja nei aš.

- Mano princesė kovingesnė už mus visus sudėjus, - nespėjęs pagalvoti įsiterpė medžiotojas. Tik kai pamatė piktą žaliaakės žvilgsnį kiek nervingai sukikeno.

- Viskas gerai, aš ir pati nesielgiau labai gražiai, viskas pamiršta. O dabar, aš tau patarčiau eit šokti ar kalbėtis su kitais, nes kitu atveju pasirodysi labai prasta šeimininkė, mažoji princese.

Akimirką, septyni elfai ir žmonių mergina sustingo. Nei Adriana, nei Derekas nebuvo tada, kai įėjo Viktorija. Vienintelis dalykas, kuris galėjo išduoti, kad ji išties princesė, tai karūna. Bet nemažai kilmingųjų užsideda kažką panašaus.

- Kaip tu supratai, kas aš esu?

- Verčiau klausk ne kaip, o kada, - Dereko balsas ir vėl perskrodė sekundės tylą, prieš atsakant maištautojai.

- Ką tuo nori pasakyti? - medžiotojo pareiškimas visiškai išmušė iš vėžių ne tik pačia merginą, bet ir likusius draugus, neskaičiuojant Adrianos.

-  Nieko svarbaus, ji man pasakė kas tu esi iškart po mūsų pirmo susitikimo. Jei nuoširdžiai, pats neįsivaizduoju iš kur ji tai sužinojo.

Aštuonios poros akių sumišusios spoksojo į rudaplaukę. Jie nė žodžio neištarė, bet akys pasakė viską. Jos klausė, kas čia vyksta? Kaip ji sužinojo kas yra Viktorija?

- Nemanykit, kad dabar pat viską pasakysiu. Kokia mėgėja jus mane laikot? Viskas paaiškės, kai ateis laikas. O dabar, eikit šokt, juk sakiau, taip reikia.

Draugai, net ir Viktorija, suprato, jie turi daryti taip, kaip sako Adriana. Jai nepaprieštarausi, o bandyt sugadinti jos planą tiesiog neįmanoma. Tad vienintelis kelias - paklusti.

Robinas pirmasis nusivedė savo porą šokiui, o jo pavyzdžiu pasekė ir kiti. Draugai sukosi menėje, kalbėjosi, galvojo apie tai ką matė. Nors vis dėl to, viena mintis jiems tikrai nedavė ramybės. Ar ant Adrianos suknelės tikrai matėsi ginklai? Jie negalėjo tuo patikėti. Kokia suknia puošiama ginklų kontūrais? Bet tai jų jaunėlė maištautoja, nieko kito ir negalima tikėtis. Nebent ji sugalvos ką nors iškviesti į dvikovą pati. Tada jau tikrai tarp kilmingųjų būtų amžiaus skandalas. Ji be abejonės laimėtų, bet ar tai jos didysis planas? Ar tai ji taip įtemptai kūrė? Ne, ji sugalvotų kažką geriau. Tik tais ką?

Tikriausiai visiems salėje galvojant, ką sumanė Adriana, ji pati galiausiai nusprendė eiti šokti. Turbūt niekas negalėjo paneigti, kad Adriana ir Derekas atrodė nuostabiai. Bet vargu ar jų pokalbis buvo labai linksmas.

- Rimtai, princese, kodėl net man tu visko nesakai? Aš nusivylęs, maniau esu tavo nusikaltimų partneris.

- Taip taip, bet kai kurie planai veikia geriausiai, kai tik vienas žino jį pilnai. Nemanyk, kad nepasitikiu tavim ar kitais, tiesiog taip lengviau. Jei žinotumėt planą, tuomet nereaguotumėt ar nesielgtumėt taip kaip reikia.

- Tai bent pažadėk, po pokylio tu man papasakosi viską, iki mažiausių smulkmenų.

- Žinoma, šitą aš galiu pažadėt. Man reikės tavo pagalbos.

Jų pokalbį nutraukė pranešėjas, dar kartą trinktelėjęs lazdą į grindis.

- Dėmesio, dabar kalbės jo karališkoji didenybė, Karalius Neltonas.