Elfų žemė

24 skyrius

Kelios valandos po vidurnakčio draugai pasiekė mažos girios pakraštį. Jie keliavo nesustodami iki pat pirmos padorios vietos stovyklai, kurioje jų niekas nepastebėtų. Per visą tą kelią draugai nesikalbėjo. Jie buvo paskendę savo mintyse. Niekas nenorėjo kalbėtis, pokylis per ne lyg juos sukrėtė. Nei vienas nenorėjo patikėti, kad jų tėvai, pavyzdingi kilmingieji, surengė pasikesinimą prieš karalių. Negana to, jie dar apkaltino savo vaikus, jiems nerūpėjo, jei jų vaikai netektų gyvybės dėl to ko nepadarė. Kaip taikliai ir apibūdino karalius, net didžiausias piktadarys negalėtų pasmerkti savo vaikų mirčiai.

Devyni draugai jau lėčiau jojo miško keliais. Jie visi atidžiai dairėsi tinkamos vietos nakvynei. Kai galiausiai rado mažą proskyną apsuptą tankių krūmų nuo tako pusės ir senų medžių tolėliau, jie sustojo ir nusivedė arklius.

- Liuse, Alisa, pastatykit visiems palapines, jos balnakrepšiuose. Forestai, surask šakų laužui, Robinai, Kailai paieškokit upelio ar kažko panašaus, kad galėtume pasisemti daugiau vandens. Hanteri, Kornelija, pasirūpinkit žirgais. Aš su Dereku apsižvalgysim aplink ir pirmi eisim sargybą, - Adriana nedvejodama skirstė darbus, stengdamasi neišsiduoti, kokia liūdna ji yra. Nors ir jauna, mergina puikiai suprato, kad jos draugams bus lengviau, jei jie kažkuo užsiims.

- Tai ką, dabar tu vadovauji? - linksmai išsišiepęs pasiteiravo Hanteris. - Maniau tai mano darbas. 

- Jei tik nori, pirmyn. Bet tu vis vien turėtum manęs klausyt kai kuriose situacijose, visgi, aš žinau ką daryti.

- Jeigu viską mums papasakotum, tada būtų geriau.

- Taip ar taip, po trejeto dienų mes turėtume pasiekti pirmąją vietą į kurią turime patekti.

- Po trijų dienų? Tai kur mes keliaujame?

- Tolokai, bet kadangi dabar išjosime kur kas anksčiau ir sustosime vėliau, bei keliausime greičiau, nei tada kai su tomis baisiomis karietomis vykom į Falkoriną, tai tikslą pasieksime per daug trumpesnį laiko tarpą.

- Adre, negi tu ketini grįžti į dvarą?

- Tikrai ne, Hanteri, aš nesu tokia kvaila. Be to, mes ten nieko nepalikom. Ir užbėgdama už akių tavo sekančiam klausimui, iškart sakau, kad į pajūrį mes nekeliaujame.

- Jei ne, tuomet koks tavo planas? Ką tu sugalvojai? Tas pergamentas, kurį mums rodei Andhiro girios lordo pilyse tesakė, kad sugriausi šį švenčių bei pokylių sezoną. Bet manęs nepalieka nuojauta, kad tu jau seniai buvai sukūrusi tokį mūsų pabėgimą.

- Tiesa. Pergamente užrašiau tik dalį plano. Aš ir Derekas pabėgimą iš rūmų pradėjom planuoti vos ten atvykę, tiesiog teko jį vykdyti kiek anksčiau nei tikėtasi. Bet, kokį dalyką galiu jums atskleisti, tai šitai: aš iš Elfų žemės nebėgsiu. O dabar, marš vykdyti savo darbų. Nebent, aišku, Hanteris nori būti mūsų vadas? - jau su malonia šypsena, nebe klastinga kaip iš pradžių, užbaigė mergina.

- Ačiū ne, - juokdamasis atsakė auksaplaukis elfas. - Tai būtu tik priedanga, net neabejoju, kad tu iš tikrųjų viskam vadovautum.

- Negaliu ginčytis.

Jau kiek pralinksmėję, draugai ėmėsi jiems paskirtų darbų. Nors ir svarstė, jei jaunėlė neketina bėgti, koks tas jos planas? Tačiau, gyliai širdyje, jie visi suprato, kad ir kas benutiktų, kad ir kaip pasisuktų įvykiai, su Adriana šalia jie patirs tokią galybę neįsivaizduojamų nuotykių, kad greitai net pamirš, kas yra ramus gyvenimas.

Kitą rytą, praėjus truputį daugiau nei valandai po saulėtekio, rudaplaukė pakėlė draugus. Šiek tiek bambėdami, elfai sutvarkė stovyklą ir sėdę ant žirgų nukūrė tolyn. Jie visi traukė vienas paskui kitą, o Derekas pačiame gale, prižiūrėdamas, kad niekas neatsiliktų ir nepaklystų. Turbūt toks elgesys buvo jo kraujyje, nes vilkai ne tik vesdavo savo gaują iš priekio, bet ir stebėdavo iš galo.